Mažas Rozalimo miestelis toliau nuo kokio pagrindinio kelio visuomet nusileisdavo Pakruojui ar Šeduvai ir gyventojų skaičiumi, ir ten vykstančia prekyba ar plėtojamais amatais. Vis tik XIX a. pabaigoje čia gyveno jau 549 žmonės, kurių pusė buvo žydai.
Kaip ir bet kokiame štetle čia buvo pastatyta sinagoga, pirtis, mokykla, rabino namelis. Mažose žydų krautuvėlėse buvo prekiaujama saldainiais, batais, audiniais ar žibalu, vienintelis stambesnis prekybininkas Šapiro supirkinėjo grūdus iš apylinkės ūkininkų ir pardavinėdavo juos didmiesčiuose. Chaimas Sruolis siūdindavo vyriškus drabužius, Klovanskiai iš kaime supirktų šerių gamindavo šluotas, o ant vaistinės durų kybančiu vieninteliu miestelio elektriniu skambučiu skambinėdavę vaikai erzindavo tikriausiai ne tik vaistininką Barą.
Savo kapines žydai įkūrė atokiau nuo miestelio, už Daugyvenės. 1930 metais Rozalime kilo didžiulis gaisras, kurio metu sudegė didžioji dalis žydų namų. Dauguma miestelio gyventojų taip ir nebeatsistatė po gaisro, išsikėlė į kitus miestus.
Holokaustą išgyveno tik du Rozalimo žydai.
Buvusi Sentilčio gatvė, kurioje gyveno, meldėsi, mokėsi ir dirbo žydai. Pastatas kairėje – Rozalimo beit midrašas (arba sinagoga). 
Žydo Baro vaistinė, čia pat buvo ir arbatinė. Baras kartu su žmona gydytoja prieš pat karą išvyko į Palestiną. 
Kapinės buvo šiek tiek tolėliau nuo miestelio, miškelyje ant kalniuko. 
Rozalimo beit midrašas (XIX a. pab.)
Šaltiniai:
- Algimantas Miškinis. Rozalimas
- 15min.lt: 100 LIETUVŲ. Rozalimas
Litvak Shtetls 