“Kiekvienas bent kartais gali pabūti vegetaras”. Šiandien, kai vegetarizmas yra kasdienė aktualija, ši frazė gal ir nėra kažkuo ypatinga. Tačiau nusikelkime į tarpukario Vilnių, kur geros mėsos patiekalas buvo ne tik būtinas žydų šeimos kasdienio meniu elementas, bet žydiškų tradicijų ar socialinio statuso atributas. Tokioje aplinkoje, kur vegetarinė mityba galėjo derėti tik nepasiturinčiojo stalui ar negalint įsigyti košerinės* mėsos, drąsioji Vilniaus žydė Fania Lewando ėmėsi ją propaguoti ir net versti tai madingu reikalu.
Tuometinė Vokiečių gatvėje buvo gausiai gyvenama žydų. Iki 1861 metų žydams buvo draudžiama gyventi Aušros Vartų – Pilies ir Trakų – Dominikonų – Šv. Jono gatvių ašyse, taigi Vokiečių gatvė buvo viena iš nedaugelio pagrindinių gatvių, kur jie laisvai galėjo kurtis. Čia veikė viešbučiai, restoranai ir parduotuvės, buvo leidžiami laikraščiai ir parduodamos knygos, po darbo į galiniuose kambarėliuose veikusius kloizus* vakaro maldoms ir dienos aptarimui rinkdavosi nuo vežikų ir studentų iki žurnalistų ir verslininkų. Neretai jie tęsdavosi ir artimiausiose užeigose ar restoranuose.
Taip atrodė gatvė, kurioje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Fania kartu su vyru Lazaru įkūrė “Dietinę vegetarišką valgyklą”. Tai nebuvo pigi maitinimo įstaiga nepasiturintiems. Fania Lewando sugebėjo įtikinti vilniečius, kad vegetariniai patiekalai gali būti ne tik sveiki, sotūs ir skanūs, bet ir prabangūs. Tai nebuvo vieta, kur pavalgyti galėjo sau leisti bet kas iš gatvės, tačiau užsukti čia prieškariu buvo prestižo reikalas. Restorano svečių knygoje yra pasirašęs žinomas dailininkas Markas Šagalas, čia lankėsi ir poetas Icikas Mangeris.
Restoranas nebuvo vienintelė Fanios Lewando vegetarinė iniciatyva. Ji įkūrė kulinarinę mokyklą, skaitė paskaitas apie dietinę mitybą. 1938 metais išleido “Vilniaus vegetarinių receptų knygą” jidiš kalba, kurioje pateikė apie 400 patiekalų receptus, dažnai naudotus ir jos vadovaujamame restorane.
Fania Fiszelewicz gimė 1887 metais Vloclaveke, Lenkijoje. Po santuokos su Lazaru Lewando ji persikraustė gyventi į Vilnių, kur 1941 metais pradingo, kai bandė pabėgti iš nacių užimto miesto.
Vilnių iki šių dienų garsina jos “Vilniaus vegetarinių receptų knyga”, ilgą laiką laikyta dingusia ir tik atsitiktinai surasta Londono antikvariate. 2015 metais knyga buvo išversta į anglų kalbą, o 2016 metais išleista ir lietuviškai.
O Fanią Vilnius garsina jai ir jos vyrui skirtais “Atminimo akmenimis”, kuriuos 2017 metais vokiečių menininkas Gunteris Demnigas įrengė ties pastatu Vokiečių g. 14. Tokiu adresu tarpukariu veikęs Fanios Lewando restoranas stovėjo kitoje Vokiečių gatvės pusėje, kampiniame su Žydų gatve name. Jis buvo įrengtas galiniame pastato kieme, visai šalia Sinagogų kiemo.
Fania Lewando (Wikipedia) 
Vilnių išgarsinusi Fanios Lewando knyga 
Atminimo akmenys Faniai Lewando ir jos vyrui Lazariui Vokiečių g. Vilniuje
Daugiau apie Holokausto metu pražuvusią Fanią Lewando kalbame ekskursijoje Vilniaus getų vartus pravėrus. 10 geto istorijų (pažengusiesiems).
*Ekskursijose išsiaiškiname, kas yra košerinė mityba, kloizas ir įvairūs kiti su žydų kultūra susiję terminai.
Su Fania Lewando galima susipažinti čia:
- Fania Lewando Vilniaus vegetarinių patiekalų knyga
- Elena Gasiulytė Vilniaus vizionierės. 10 įspūdžiografijų
- Aurelija Auškalnytė Moterys, kūrusios Lietuvą
- Jūratė Važgauskaitė Atgimstanti žydiško maisto legenda – Fanios Lewando Vilnius
Litvak Shtetls 