Palikę Vilniuj pėdsaką litvakai: Romain Gary

Apsimetėlis, didysis melagis, įkyrus pasakorius. Įveskite į Google „Romain Gary“ ir gausite maždaug tokius ir dar aštresnius apibūdinimus. Žymus prancūzų ir amerikiečių (nežinau, ar pastaruoju oficialiai laikomas, bet apie JAV jis rašė daug ir ten žinomas taip pat gerai, kaip Prancūzijoje) rašytojas, diplomatas, lakūnas Romainas Gary „gamino“ išsigalvotas istorijas apie save taip, kaip kiti, anot The New Yorker žurnalisto Adamo Gopniko, kloja lovą: kasdien, skrupulingai ir be jokių pamąstymų. Melavo jis apie viską:  apie savo kilmę, savo vardą savo mamą, tėtį, išsilavinimą, mylimąsias, sūnų, net savo literatūrinę patirtį. Viena juokingiausių istorijų – kad jo tėvas buvo totorius, gal net iš Čingizchano palikuonių, keisčiausių ir sudėtingiausių – apie Emilį Adžarą, kuris už kūrinį „Gyvenimas prieš mus“ gavo antrąją Gonkūrų premiją. Vilniuje daugiausiai kalbame apie jo autobiografinį romaną „Aušros pažadas“, kuriame, be abejo, už realių pasakojimų irgi slepiasi daugybė nekaltų prasimanymų.

Augintas keistos frankofilija sirgusios ir savo vaiku apsėstos motinos, taip ir nepažinęs per Holokaustą su antrąja šeima žuvusio tėvo, imigrantas Prancūzijoje, rimtai sužeistas karo lakūnas, Prancūzijos konsulas Los Andžele, prestižinėmis literatūros premijomis už kurinius, parašytus negimtosiomis kalbomis, apdovanotas išskirtinis rašytojas savo gyvenimą nugyveno tiek ekscentriškai, kad ir jo tragiška mirtis atrodė kaip logiška Romaino gyvenimo romano seka. „Aš jau pasakiau viską, ką turėjau pasakyti“ paliko jis atsisveikinimo raštelyje 1980aisiais, kartu atskleisdamas ir visą tą minėtą antrųjų Gonkūrų istoriją.

Ir vis tik, kad ir kaip norėjo pagražinti savo biografiją Romanas Kacevas – Romainas Gary, žydiškojo Vilniaus iš jos neištrinsi. Su šiuo miestu žymųjį rašytoją sieja nelabai ilgas, bet stiprus ir neištrinamas ryšys: jis čia gimė ir žydiškoje jo aplinkoje praleido kelerius įsimintinus vaikystės metus.

Romaino Gary motina Mina, žydė iš Švenčionių, už vilniečio Leibos Kacevo ištekėjo jau po skyrybų su pirmuoju vyru. Leibos tėvas Faivelis Kacevas buvo žinomas prekiautojais kailiais, jo parduotuvė ir kailių sandėlis buvo įsikūrę pačiame Vilniaus centre – Vokiečių gatvėje. Po poros metų, 1914-aisiais, porai gimė sūnus Romanas, tačiau šeima ilgai kartu nebeišbuvo: ir pradžių juos išblaškė karas, vėliau – kita tėvo šeima. 1921 metais grįžę, į Vilnių Mina su Romanu įsikūrė Didžiojoje Pohuliankoje (dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje).

• 

• 

• 

Motinos pastangos vienai išlaikyti ir tikrąja to žodžio prasme sukurti savo būsimą „lordą Baironą, Garibaldį, d‘Anuncio, d‘Artanjaną, Robiną Hudą ir Ričardą Liūtaširdį viename“ būtent Vilniuje padėjo pagrindą jo būsimiems išsigalvojimams. Nuo pat mažens stebėjo motinos fantazijas, kai ši ant durų kabindavo užrašą su vardu „Nina“ (skamba vakarietiškiau, nei Rytų Europos Mina), parduodavo Pohuliankoje gamintas skrybėlaites iš „mados namų Vienoje ir Paryžiuje“ ar savo bute rengdavo susitikimus su prasigėrusiais aktoriais, vaidinusiais dizainerius iš Prancūzijos. Kaip jis neišprotėjo dar tada, kai motina jį, aštuonmetį, aprengtą šilkais ir velvetais nėriniuotom apykaklėm ar voverių kailiniais kabaluojančiomis uodegomis, mokė užkariauti damų dėmesį vartant savo mėlynas akis ir bučiuojant joms rankas, sunku suprasti. Lengva suprasti, kad vaikas stengėsi pasislėpti nuo tokio pasaulio Pohuliankos kieme stovėjusioje malkinėje, draugaudamas su niežuotais katinais, ar kaudamasis „gladiatorių kautynėse“ su kiemo berniukais ne tik dėl mergaičių dėmesio, bet ir todėl, kad kiti kiemo vaikai iš jo paprasčiausiai nesityčiotų.

Didžiosios Pohuliankos 16-ame name Kacevai pragyveno ketverius metus. 1925 metais jiedu išvyko į Varšuvą, dar po trejų metų atsidūrė Prancūzijoje. Būdamas 21-erių savo vardą pasikeitė į Romainą, vėliau Kacevo pavardę pakeitė į slapyvardį Gary. „Gari“ rusiškai reiškia „dek“, iš romanso, patikusio jo žydės iš Rusijos imperijos motinai Minai, žodžių. Daugiau apie rašytojo asmenybę, jo gyvenimą ir kūrybą galite paskaityti žemiau rekomenduojamoje literatūroje, o dabar pasivaikščiokime po Romain Gary ir jo šeimos vietas Vilniuje.

1.Namas, kuriame su mama 1921-1925 m. gyveno Romainas Gary Ant namo sienos kabo atminimo lenta, o šio ir kaimyninio namų kieme, už arkinių vartų, galima prisėsti ant suoliuko ir įsijausti į šimto metų senumo kiemo gyvenimo ant malkų, sandėliuko, palangių dvasią. (Jono Basanavičiaus g. 18).

• 

• 

• 

„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas.“
Gary, R. Aušros pažadas. V: Lietuvos rytas, 2007. P. 71

• 

• 

• 

2. Paminklas Romainui Gary „Berniukas su batu“ (skulpt. R. Kvintas, arch. A. Songaila, 2007). Paminklo berniukas rankoje laiko pradėtą valgyti guminį batą – savo meilės aštuonmetei Valentinai įrodymą. O galvą į viršų užvertė mamos prašymu – kad ši galėtų pasigrožėti jo mėlynomis akimis. (Jono Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža).

• 

• 

„…atsisėdau žolėje ir nusiaviau guminį batą.
̶ Jei nori, suvalgysiu jį dėl tavęs.
Ar ji norinti? Cha! Nagi, žinoma, kurgi ne! Tai buvo tikra maža moteris.
Pasidėjo lanką ant žemės ir pritūpė. Man pasirodė, kad išvydau jos akyse pagarbos atšvaitą. Nieko daugiau man nereikėjo. Pasiėmiau kišeninį peiliuką ir pradėjau pjauti gumą. Ji žiūrėjo, kaip jį pjaustau.
̶ Valgysi jį žalią?
̶ Taip.
Prarijau vieną gabalą, paskui kitą. Pagaliau, nužvelgtas susižavėjimo kupino jos žvilgsnio, pasijutau iš tikro tapęs vyru. Ir buvau teisus. Ką tiktai išėjau vyriškumo mokyklą. Dar energingiau kandau gumą, atsipūsdamas tarp kąsnių, ir šitaip krimtau geroką valandėlę, kol galiausiai kaktą išpylė šaltas prakaitas. Kramčiau net ir po to, sukandęs dantis, kovodamas su šleikštuliu, sukaupęs visas jėgas, kad tik atsilaikyčiau, kaip ne sykį buvo tekę daryti ir vėliau, vykdant savąją vyro priedermę.
Apsirgau labai smarkiai, buvau išvežtas į ligoninę, motina raudojo, Aniela riaumojo, siuvyklos merginos aimanavo, kai mane kėlė į greitosios pagalbos neštuvus. Labai savimi didžiavausi.“
Gary, R. Aušros pažadas. V: Lietuvos rytas, 2007. P. 67

3. Kailių sandėlis, priklausęs Romaino Gary seneliui kailių pirkliui Faiveliui Kacevui. (Vokiečių g. 8. Tuomet jo adresas buvo Vokiečių g. 23).

Kitoje gatvės pusėje stovėjusiame name buvo ir garsi jo kailių parduotuvė, kuriai patalpas nuomavosi pas verslininką ir bankininką Izraelį Bunimovičių (buvusi Vokiečių g. 22, dabar – pėsčiųjų alėja).

4. Faivelio Kacevo namai (iki 1911 m.) ir kontora bei sandėliai (nuo 1913 m.).Sandėliai priklausė ir Romaino Gary tėčiui Leibai bei dėdei Boruchui. Kai suaugusiam Romainui į rankas pakliuvo albumas su senomis Vilniaus Vokiečių gatvės nuotraukomis, jis prisiminė savo vaikystės vietas. O ir kailiai jam nebuvo svetimi – vieną buto Paryžiuje kambarį buvo praminęs „kailių salonu“. (Vieta, kur dabar Šiuolaikinio meno centras, iki karo – Vokiečių g. 29 ir 31).

5. Namas, kuriame galimai gimė Romainas Gary. 1913 metais Faivelis Kacevas su šeima išsinuomavo butą naujame prabangiame keturaukštyje, į kurį su žmona Mina atsikraustė ir jo sūnus Leiba Kacevas. Panašu, kad šiame name 1914 metais gimė ir Romanas Kacevas, būsimasis Romainas Gary. Prasidėjus karui, Mina su sūnumi išvyko į Rusiją. Leiba su tėvu 1915-1918 metus irgi praleido Rusijoje. (Subačiaus g. 8).

6. Romaino Gary senelio Faivelio Kacevo gyvenamasis namas. Čia senelis su savo dukra Berta gyveno grįžęs į Vilnių po Pirmo Pasaulinio karo iki mirties 1922 m. (Algirdo g. 6)

Daugiau apie Romainą Gary sužinosite atvykę į ekskursiją „Palikę Vilniuj pėdsaką litvakai“ (pažengusiesiems).

Pasiskaityti apie rašytoją Romainą Gary ir čia aptariamas vietas rekomenduoju:

1. Gary, Romain. Aušros pažadas. Vilnius: Lietuvos rytas, 2007.
2. Guzenberg, Irina; Agranovič, Genrich. Vilnius. Lietuvos Jeruzalės pėdsakais (rusų k.). Vilnius: Pavilniai, 2016. P. 124, 132, 526-528, 545, 572.
3. Gopnik, Adam. The Maid-Up Man (anglų kalba)
4. Anderson, Hepzibah. Romain Gary: The greatest literary conman ever? (anglų k.)
5. Marcišauskytė-Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias. Vilnius: Modernaus meno centras, 2014. P. 260-263.
6. Mikulskaitė, Eglė. Gyvenimas pagal Gary.