Prieš savaitę sulaukiau skambučio iš Toronto. Skambino Dmitrijus Kanovičius, norėjo pasikalbėti apie mano “Litvak Shtetls”. Paklausė keleto dalykų ir labai stipriai pagyrė. Nesijaučiu daranti kažką tokio ypatingo, todėl buvo labai netikėta ir jautru.
Lyg tarp kitko užklausė, ar esu girdėjus apie Grigorijų Kanovičių, nes tinklaraštyje nieko apie jį nerado. Kaip negirdėjus, jo „Miestelio romansą“ esu prirekomendavus ir priskolinus tiek žmonių, kiek, turbūt, jokios kitos knygos nesu.
Ir ten aprašytoje Jonavoje lankiausi ne kartą, ir rašiau apie tai irgi ne kartą, tik ne tinklaraštyje. Skubu taisyti klaidą ir įkelti bent jau senesnius prisiminimus. Naują kelionę tikrai dar planuoju, vos pasibaigs karantinas. Tada ir išsamesnis maršrutas atsiras.
2018 metų vasarį perskaičiau Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“. Labai gražus, tikra to žodžio prasme, pasakojimas apie vargingų prieškario žydų gyvenimą Jonavoje, pilnas žydiškos išminties, palyginimų, įžvalgų. Po to net gailėjausi, kad skaičiau per greitai ir nepasibraukiau frazių, kurias norėčiau įsiminti. Vėliau knygą paskolinau – teko laukti, kol ji sugrįžo, ir skaityti iš naujo.
Apie pačią knygą taikliai aprašyta čia. Perskaičius knygą dar „ant karštųjų“ nulėkiau į Jonavą susipažinti su G. Kanovičiaus gimtine. Buvo 2018 m. kovo 1 diena, šaltis griebė kaip žvėris, buvo kokie minus penkiolika, tai pažintį teko sutrumpinti ir palikti tokią gerokai paviršutinišką. Bet vėliau grįžau ten dar keletą kartų, o netrukus ketinu nuvažiuoti ir su Giedre Narbutaite, gide ir Kanovičiaus Jonavos specialiste, ištyrinėti miestelį žymiai detaliau.
Dabartinėje Jonavoje, kaip ir kituose miestuose, išgyvenusiuose sovietus, iš prieškario laikotarpio likę labai nedaug. Važinėdama po buvusius štetlus šitą jau patyriau, bet tuo pačiu išmokau savo vaizduotėje susikurti „aną“ gyvenimą.
Iš Jonavos turizmo informacijos centro ir Kraštotyros muziejaus 2018-aisiais daug pagalbos nesulaukiau, t.y. nesulaukiau nieko, nes tokios centro bei muziejaus realiai nebuvo.
Tai nuskambėjo keistai, nes gana išsamų lankstuką apie Jonavos žydų palikimą turėjau iš seniau – kažkas juk turėjo jį parengti, tuo specialiai domėtis. Tada išgirdau, kad tas žmogus „atleistas, oj, išėjo savo noru“. Na ką darysi, ačiū jam ar jai už atliktą darbą, kuriuo vadovaudamasi galiu ir savarankiškai patyrinėti. Be to, ir namų darbą buvau atlikusi kruopščiai: išanalizavau žemėlapius, namus, svarbias vietas, suradau senųjų Janevės gatvių dabartinius pavadinimus, „pavaikščiojau“ Google žemėlapiais, kaip visuomet. Na ir knyga, be abejo, padėjo.
Miesto centre svarbiausia buvo surasti Kauno gatvę, kur nuotraukose buvau mačiusi išsirikiavusią senų žydiškų namelių eilę. Toje gatvėje tarpukariu vyko aktyvus žydiškas gyvenimas, o ir Grigorijaus Kanovičiaus seneliai čia gyveno. Kiti seneliai buvo įsikūrę mažame namelyje Žvejų gatvelėje palei Nerį.
Kauno gatvės nameliai stovi vienas šalia kito: kiemai privatūs, aptverti, taip paprastai ir neįlįsi. Bet yra vienas kitas laisvas įėjimas. Vėl suveikia vaizduotė, koks aktyvus gyvenimas virdavo tokiuose kiemuose.
2018-aisiais ant vieno Kauno gatvės namo radau kelis informacinius stendus, pasakojančius apie Jonavos žydus. Buvau teisi, kad kažkas miestelyje tuo ypatingai domėjosi. Vėliau tie stendai buvo perkelti ant kito pastato tvoros, pirmasis, matyt, pakeitė paskirtį.
2018 m. Kauno g. 
Jonavos žydų gyvenimo akimirkos Kauno gatvės stenduose 
Jonavos žydų gyvenimo akimirkos Kauno gatvės stenduose 
Tas pats namas 2020 metais jau kitoks 
O stendai persikėlė ant gretimo pastato tvoros 
Ir praėjus dvejiems metams stendai išliko tie patys
“Susisiekimo patogumui pačioje Jonavoje buvo 17 žydiškų karietų, 2 vienkinkiai vežimai, iki 10 dvikinkių ir iki 40 vežimų sunkiems daiktams pervežti”, pasakojama stende. “Karietos ir vežimai kasdien keleivius perveždavo ir į Jonavos geležinkelio stotį, atvykstant keleiviniams traukiniams, išskyrus šeštadienį ir kitas žydų šventes”.
Kauno gatvė veda į buvusią Turgaus aikštę, kurioje dabar… darželis ar mokykla 
Turgūs vykdavo kiekvieną pirmadienį, į jį atvykdavo amatininkai ir pirkliai iš visų aplinkinių kaimelių. Aplink aikštę gyveno vien žydai.
Netoliese esančioje Vilniaus (buv. Iškalos) ir Sodų (buv. Kėdainių) gatvių sankryžoje stovi Didžioji arba Baltoji sinagoga. . „Iškala“, nuo žodžio „Škala“ – taip lietuviai vadindavo žydų mokyklas, kurių funkcijas dažnai atlikdavo sinagogos.
Dabar Baltoji sinagoga apleista ir aptverta, ir jei ne šalia stovintis stendas, net ir akyla akis sunkiai supras, jog tai – buvę svarbiausi Jonavos žydų maldos namai. Ten, kur kitapus gatvės stovėjo Raudonieji maldos namai, dabar nelikę visai nieko.
Didžioji (Baltoji) sinagoga, 2018 m. 
Atminimo lentelė ant sinagogos durų 
Sinagoga 2020 m. 
Baltoji sinagoga tarpukariu 
O čia – Raudonoji sinagoga, vadinta mokymosi namais.
Pasakojama, kad Jonavoje būta ar ne 7 maldos namų: dveji aukščiau paminėti Iškalos gatvėje buvę pagrindiniai, šalia dar buvęs nedidelis chasidų kloizas. Be šių, buvo dar keleri, priklausę įvairioms amatininkų bendruomenėms: mėsininkams, siuvėjams, staliams, batsiuviams ir odininkams. “Siuvėjai vengė bendrauti su Aukščiausiuoju mėsininkų maldos namuose, o staliai netroško, kad ant suolų, kuriuos savo užpakaliais nutrynė jų pirmtakai – raudonmedžio baldų meistrai, melstųsi linkę į nuodėmingą gėrimą batsiuviai” prisimena G. Kanovičius savo romane.
Klaipėdos (anksčiau – Aludarių) gatvėje yra išlikęs dar vienas maldos namų pastatas, jame dabar veikia mini prekybos centriukas (seniau tokius vadindavom „sviesto arba vinių“ parduotuvėmis).
Dar įkišau nosį į ugniagesių kiemą. Tarpukariu tai buvo savanoriška organizacija, kurioje iš 42 ugniagesių 29 buvo žydų tautybės.
Už ugniagesių stoties, šalia upeliuko 2018 m. aptikau buvusios viešosios pirties griuvėsius. Pasakojama, kad viename pirties gale prausėsi turtingieji, kitame – biednieji. Trečiajame dešimtmetyje pirtis buvusi išpuošta veidrodžiais, turėjo garo kambarį, o joje veikusioje kavinėje buvo galima išgerti gaiviųjų gėrimų ir įsigyti užkandžių.
Kaip buvo gaila po pusantrų metų, 2019 m. rudenį, čia rasti tik plytų krūvą. Dar po metų ir plytų nebeliko. A.A. dar vienam žydų paveldo pėdsakui. Labai gaila.
Vaikštant Žvejų gatve galima matyt vien naujus, sovietinius namus. Tačiau kiekviename kieme stovi mažytis raudonų plytų sandėliukas, garažėlis ar virtuvėlė. Kažkodėl sufantazuoju, kad tokiame mažame namelyje galėjo gyventi ir rašytojo šeima.
Šiek tiek toliau nuo centro Jonavoje buvo degtukų fabrikas, kurį 1912 metais įkūrė vietinis žydas. Pasakojama, kad dar 1911 metais Chaimas Levinas, Leibas Upnickas ir Eksija Veicšteinas parašė prašymą Kauno gubernijai, kad leistų statyti degtukų fabriką prie Jonavos už 1 km nuo Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkelio. Projekte buvo fabrikas ir garo katilinė, reikalinga džiovinti degtukų koteliams.
Per karą fabrikas buvo apniokotos, vėliau – atstatytas ir veikė iki 1936 metų. Po Antrojo Pasaulinio karo degtukų fabrikas buvo perdarytas į baldų fabriką, čia jis veikia iki šiol.
Senąsias žydų kapines, pripažinsiu, radau ne iškart. Sukinėjausi, važinėjau aplink kiemus ir stadionus, kol galiausiai aptikau pasislėpusias už Jonavos sporto arenos. Vėliau įsitikinau, kad rasti buvo gerokai lengviau, nei atrodė: yra ir nuorodos, ir informaciniai stendai, tik ieškoti reikėjo visai iš kitos pusės.
Sustojusi prie laiptų prisiminiau rašytojo atsisveikinimą su seneliu ir močiute: įdomu, kuriuo keliu mirties procesija galėjo keliauti į šeimos kalnelį.
Tiesa, kapinės nuo G. Kanovičiaus vaikystės laikų gerokai pasikeitusios. Sovietmečiu jos buvo sunaikintos, o tai kas yra dabar – iš išlikusių antkapių fragmentų tik 1989 metais sukurtas memorialas.
O čia, dabar jau pačiame mieste, 1941 m. rugpjūčio 14 d. buvo sušaudyti praktiškai visi Jonavos žydai. #WeRemember, 552 Jonavos vyrai ir moterys. #NeverForget
Po pokalbio su Dmitrijumi Kanovičiumi į mano namus atkeliavo du Grigorijaus Kanovičiaus raštų penkiatomiai: originalo ir lietuvių kalbomis. Nuoširdus ačiū gerbiamai Kanovičių šeimai.
Jonavoje gimęs ir iki 12 metų augęs, vėliau beveik 50 metų gyvenęs Vilniuje ir pastaruosius 18 metų leidžiantis Izraelyje Grigorijus Kanovičius (1929.06.18) yra parašęs dešimt romanų Rytų Europos žydų istorijos tema: „Žvakės vėjyje”, „Kvailių ašaros ir maldos”, „Nusišypsok mums, Viešpatie”, „Ožiukas už du skatikus”, „Ir nebus vergams rojaus”, „Neatsigręžki nuo mirties”, „Žydų parkas”, „Nukirstų medžių šlamėjimas”, „Šėtono apžavai”, „Miestelio romansas”. Pagal rašytojo pjesę „Nusišypsok mums, Viešpatie” pastatytas spektaklis buvo ne kartą rinktas geriausiu, o už romanus „Kvailių ašaros ir maldos”, „Ir nebus vergams rojaus” Grigorijus Kanovičius gavo Lietuvos nacionalinę premiją.
Daugiau apie rašytoją, scenaristą, dramaturgą, vertėją, Jonavos garbės pilietį Grigorijų Kanovičių galite paskaityti čia.
Litvak Shtetls 