Turgaus diena štetle

Turgaus aikštė būdavo bet kurio miestelio centras.

Turgus Kretingoje (1910). Paulinos Mongirdaitės nuotrauka iš www.miestai.net

Tai būdavo aikštė priešais bažnyčią, nors nebūtinai. Ją supdavo krautuvėlės, dirbtuvėlės, traktieriai ir viešbučiai. Paprastai ji stovėdavo tuščia, nebent vykdavo koks renginys, susibūrimas, ar miestelį aplankydavo žymus svečias.

Turgus Vilkaviškyje. Nuotrauka iš “Karklinių tinklaraščio”

Visai kitaip būdavo turgaus dieną. Paprastai turgus vykdavo kartą per savaitę, didesniame štetle galėdavo vykti ir du. Dar keliskart metuose buvo rengiamos didelės mugės, vadinamos jomarkais, kermošiais ar dar kaip nors.

Turgaus dieną vaikai stengdavosi nusukti pamokas ar kuo greičiau iš jų parbėgti. Būdavo įdomu stebėti, kaip visomis gatvelėmis į miestelį traukia ūkininkų vežimai, prikrauti gėrybėmis iš jų ūkių: sūrių, sviesto, medaus, grūdų, net vištų, žąsų ar paršelių. Vesdavo parduoti ir karves ar arklius.

Turgus Virbalyje (1912 m.). Nuotrauka iš “Karklinių tinklaraščio”

Į turgų galėdavo susirinkti ir keli šimtai ar net tūkstantis vežimų. Sustatydavo juos kompaktiškai, arklius parišdavo taip, kad galėtų ėsti vežime paskleistus dobilus. Vežimų ienas dažnai iškeldavo į viršų, nežinau kam, gal kad vietos neužimtų, nesipainiotų po kojomis ar ratais. Atvažiuoji į turgų – o ten ienų miškas, vėliavų tik trūksta. Arkliams, be abejo, į higieną nusispjauti, tai kvapas turguje būdavo visoks.

Žiežmariai turgaus dieną 1936 m. (nuotrauka skelbta Kultūros paveldo departamento svetainėje)

Stacionarių prekystalių nebūdavo. Prekeiviai atsiveždavo savo stalelius ar stalus, statydavo palapines, tiesdavo virves ir ant jų kabindavo prekes. Kromelninkai prekiavo iš savo krepšių.

Turgus Šilutėje (1910). Nuotrauka iš www.miestai.net

Daugiausiai dėmesio turguje sulaukdavo saldumynų ir visokių bandelių prekeiviai. Kodėl? Nes gi vaikai lauktuvių iš miesto laukia.

Turgus Eišiškėse (1917). Nuotrauka iš “Lietuva senose fotografijose”

Didžiausi pirkėjai būdavo žydai amatininkai, jie apsirūpindavo amatui būtinomis prekėmis: kepėjai pirkdavo miltus ir kiaušinius, skerdikai – karves, siuvėjai – drobes. Ir buičiai, namams pirkdavo. Dar turguje sukdavosi perpirkėjai – supirkdavo grūdus, malkas, tada gabendavo juos į didesnius miestus.

Uždirbę pinigų, ūkininkai pabirdavo po aplink turgų išsibarsčiusias žydų parduotuvėles. Šio momento laukdavo visa šeima ir tam ruošdavosi. Todėl ir vaikų pabėgimas iš pamokų nebuvo laikomas nuodėme: jie būdavo puikūs pagalbininkai tėvams, mikliai skaičiuodavo, pakuodavo prekes. Turgaus diena būdavo pelningiausia miestelio parduotuvių savininkams.

Turgus Lazdijuose. Nuotrauka iš www.miestai.net

Likusius pinigus kaimiečiai išleisdavo, kaip manote, kur? Aišku, keliaudavo į traktierius, karčemas ar smukles. Ten jau nesismulkindavo, gerdavo, kol nukrisdavo.

Turgus Šeduvoje. Nuotrauka iš Jono Seligmano asmeninio archyvo.

Pabudę anksti ryte eidavo ieškoti savo vežimo ir arklio, bet iki išvažiavimo namo jų dar laukė… ir aikštės sutvarkymas. Arklių mėšlą susirinkdavo apsukresni, naudodavo jį kaip trąšas. Bet visa kita tekdavo tvarkyti patiems: rinkti šiukšles, šluoti. Ir parduotuvių bet traktierių savininkai privalėjo susitvarkyti gatvės dalį priešais savo nuosavybę. Kitaip laukė baudos: niekas nenorėjo rizikuoti.