Tai – maršruto “Po Merkinę ir Veisiejus” dalis.
Į Veisiejus atvykstate savarankiškai, miestelyje virtualiai prisijungiu ir aš.
Veisiejai – nedidelis, bet labai mielas Dzūkijos miestelis, vienas mieliausių (man) Lietuvoje. Įsikūręs ant Ančios kranto, o Ančia – labai vingiuotas ežeras, supa miestelį taip, kad, atrodo, esi saloje: kur pažiūrėsi, visur vanduo. Ir kalvos. Ne veltui Veisiejai yra saugoma teritorija, regioninio parko dalis.
Veisiejai minimi nuo 1501 metų, dabar čia gyvena 1175 gyventojai (2020 m.).
Automobilį paliekame prie Veisiejų dvaro.
Po Veisiejus vaikščiosime pėsčiomis. Maršrutas ilgokas, apie 3 km. Pasiimame vandens ir užkandžių, nepamirštam šiukšlių maišo. Gal dar ir kokį patiesalą vertėtų įsimesti – aplink ežeras, gal kur pakrantėj norėsim prisėst atsipūst.
Žemėlapyje dar kartą išsistudijuojame maršrutą.
Veisiejų dvarą XVIII a. pabaigoje pastatė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Juozapas Masalskis. Manoma, kad jo kvietimu į miestelį atvyko ir žydai. Iki šių laikų išliko tik vienas dvaro flygelis, kuriame dabar įrengtas Veisiejų regioninio parko lankytojų centras. Jei norite, užsukite jo aplankyti – ekspozicija verta dėmesio (savanoriško bilieto po regioninį parką kaina žmogui – 1 euras. Labai rekomenduoju jį įsigyti ir tokiu būdu palaikyti parko veiklą ir nedidelio miestelio bendruomenę).
Žydai Veisiejuose įsikūrė XVIII a. pirmoje pusėje. XX a. pradžioje aplink centrą išsidėsčiusiuose medinukuose gyveno daugiau nei 100 žydų šeimų (1923 m. – 516 žydų tautybės asmenų iš 1295 gyventojų, 40%). Kelios, turtingesnės, gyveno ir mūriniuose.
Žydai Veisiejus vadino Višej, angliškai galima aptikti vadinamus Vishay arba Vishey.
(A) Pažintį su Veisiejų žydų paveldu pradėsime nuo vieno svarbiausių objektų – paminklo daktarui Liudvikui Lazarui Zamenhofui (1859-1917). Paminklas stovi Veisiejų dvaro parke, jį pasiekiame pėsčiųjų takeliu.
Gimęs Balstogėje, studijavęs Maskvoje ir Varšuvoje, savo gydytojo karjerą pradėjo Veisiejuose, kur tuomet gyveno į čia atitekėjusi jo sesuo Fani. Ir nors čia jis praleido tik keletą mėnesių, šį mažą Dzūkijos miestelį puikiai pažįsta pasaulio esperantininkai, nes būtent Veisiejuose buvo baigta kurti tarptautinė esperanto kalba.
O gal norite paklausyti, kaip skamba esperanto? Mano draugas Taesok CHOE įrašė trumpą L. Zamenhofo kalbą, kurią su titrais ir keliais vaizdais įkėliau čia.
Veisiejuose Zamenhofas suprato, kad vidaus ligų gydytojo darbas – ne jo kelias, ir grįžęs į Varšuvą pasirinko akių gydytojo specializaciją. Kodėl gydytojas Veisiejuose praleido tiek nedaug laiko, yra visokių versijų: nesutarė su vietos vaistininku (būtent dėl to, kad Veisiejuose nebuvo patikimo gydytojo sergančiam Fani vyrui gydyti, ji pasikvietė brolį čia padirbėti), nelabai patiko vietos žydų bendruomenei, pats nematė čia perspektyvos kaip gydytojas praktikas. Viena linksma istorija apie tai, kodėl daktaras galėjo palikti Veisiejuose, pasidalinsiu, kai prieisim vietą, kurioje jis gyveno.
Paminklas – biustas pastatytas 1998 metais, jo autorius – J. Narušis.
Paminklas Liudvikui Lazarui Zamenhofui 
(B) Toliau keliaujam centrinės miestelio aikštės link. Seniau tai buvo turgaus aikštė, į kurią turgaus dieną suvažiuodavo prekybininkai iš visų apylinkių.
Aplink turgaus aikštę gyveno žydai. Josifas Levinsonas iš atminties subraižė miestelio centrinės dalies pastatus. Šio plano fragmente matomi sunumeruoti stačiakampiai – žydų namai, išsidėstę turgaus aikštės prieigose. Didžioji dalis ir mūsų maršruto drieksis plane vaizduojamomis gatvelėmis.
1931 metais Veisiejuose buvo 15 parduotuvių, 12 iš kurių priklausė žydams (4 tekstilės, 2 mėsos, 2 restoranai, 1 batų parduotuvė, 1 siuvimo mašinų, 1 geležų, 1 vaistinė). Buvo apie dešimt “smulkmenų krautuvių”, kuriose buvo parduodamas žibalas, druska, miltai, silkė, cukrus, kiti mažmožiai, dauguma dalykų būdavo pagaminta čia pat pas parduotuvės savininką – amatininką. Dar buvo trys didesnės parduotuvės, siūliusios gamyklines prekes. Viena tokių priklausė lentpjūvės ir elektrinės savininkui Motei Mileriui. Jis gyveno tarp aikštės ir sinagogos, mūsų maršruto dešinėje.
Dar Veisiejuose buvo dvi kepyklos, plytinė, malūnas, batsiuvys, siuvėjai, kalviai, kepurių gamintojas. Keli žydai vertėsi žemės ūkiu, kiti žvejojo, išvežiojo prekes.
(C) Žvilgtelim dešinėn, M. Bižytės gatvėn. Tolumoje, už kelių eilių medinukų pamatom didžiulį medinį pastatą – Veisiejų beit midrašą.
Pati pirmoji Veisiejų sinagoga, žinoma dar nuo aštuonioliktojo amžiaus, sudegė, sudegė ir antroji, trečioji irgi 1924 m. Ši medinė sinagoga buvo suprojektuota ir pastatyta tarpukariu, 1927 metais. Pasakojama, kad Mošė Zimenmanas su sūnumus Davidu Elijumi ir Aronu, statydavę rąstinius namus, atstatė ir šią sinagogą. Nuo to laiko praktiškai nepasikeitė. Pirmame aukšte buvo vyrų maldos salė, į kurią šviesa patekdavo per 12 langų. Centre – bima medinėmis kolonomis, kurios prilaikydavo nelabai aukštas salės lubas. Moterų salė – antrame aukšte. Sinagoga – didžiulė, maždaug 18 m pločio ir beveik 20 m ilgio. Maldos namuose veikė ir pradinė hebrajų mokykla – vietos užteko visiems. Šalia sinagogos buvo pirtis.
Dabar čia yra įsikūrusi krikščionių bendruomenė.
Toliau keliaujam ežero pakrante. Kitoje pusėje – kalvelė, kurioje įsikūrusios Veisiejų žydų kapinės. Bet jos bus vėliau.
Čia, šioje pakrantėje, irgi buvo keletas žydų namų. Kairėje – batsiuvys Šnaideris, dešinėje – Zelikas Pitleris, Chaimo Pitlerio sūnus, buvęs Lietuvos savanoris. Čia jis įsikūrė sugrįžęs iš Argentinos, gavęs žinią, kad kaip savanoris gaus žemės sklypą. Mėgdavo vaikams pasakoti prisiminimus iš savo kovų ties Giedraičiais. Vedė advokato Kuklianskio dukrą. Dirbo turto draudimo agentu. Turėjo seserį Rochą Lėją, kuri padėdavo tėvo restorane, ir keturis brolius, kurių vienas – Abraomas, kitas – Aizikas. Pastarasis buvo vairuotojas. Prie Pitlerių restorano dar grįšim, o dabar – tiesiu taikymu pagrindinės gatvės link.
(D) Esame Vytauto gatvėje.Tiesiai prieš akis – Veisiejų krašto muziejus ir biblioteka. Čia gyveno Benjaminas Rudė, jis kartu su broliu turėjo kepyklą. Jo mūrinis namas buvo vienas puošniausių miestelyje. Šalia, kitame mūrinuke gyveno Elchananas Fridkovskis. Jis organizavo žvejybą, samdė žvejus, pardavinėjo žuvį.
Tolėliau, ežero link – žinomo vaistininko Šaulio Kuklianskio vaistinė. Kuklianskių iš viso buvo 6 šeimos. Lazdijų rajone yra Kuklių kaimas, tai Kuklianskiai save kildinę iš ten.
Užeinam į muziejų, jis nemokamas. Planuojam pusvalandžiui, bet turiu įtarimą, kad muziejaus darbuotoja mus gali užlaikyti, nes turi ką papasakoti apie veisiejiškių gyvenimą ir apie mus dominantį žydą Zamenhofą. Jam muziejuje skirta visa ekspozicija.
Keliaujam toliau, kiton ežero pusėn. Čia, kairėje, iškart mus pasitinka Benjamino Rudės brolio Michaelio namas.
(E) Pasukim į Žvejų gatvę. Kampinis namas priešais – čia gyveno krosnininkas Berkmanas, šalia pailgas namas – Ofčinskio kalvė.
(F) Paėję dar toliau, matysim buvusią M. Kapulskio mėsos parduotuvę, giliau už jos gyveno Dumblevskis, jis visą gyvenimą žvejojo. Kitoj gatvelės pusėj, arčiau ežero – Chaimo Lozovskio šeimos namas, jie dirbo žemę.
Grįžkim į Vytauto gatvę ir paėjėkim Leipalingio gatve. Kampiniam name (Leipalingio g. 2) gyveno žinomas Veisiejų siuvėjas Chaimas Doktorskis. Jo brolis buvo batsiuvys.
Už Doktorskio – virvių rišėjas Borovskis, dar toliau – Šmuelio Balkosackio kalvė. Ten kur Leipalingio g. 14, 16 namai – gyveno kelios Podgurskių šeimos.
(G) L. Zamenhofo, Radvilų, Leipalingio gatvėse ir aplink gyveno daug žydų. Ties šia sankryža batsiuvys Šlomo Levinskis. Šalia buvo įsikūręs ir kalvis Leiba Vhmilevskis, ir žvejys Mošė, ir mėsininkas Šneideris. Amatininkai buvo pasiskirstę miestelio teritorijas, čia lankydavosi klientai nuo šios ežero pusės.
Pasukam į Liudviko Zamenhofo gatvę. Gatvės tokiais pavadinimais yra tik Vilniuje, Kaune ir Veisiejuose. Šioje gatvėje kadaise ir gyveno “daktaras, turintis viltį” (Doctor Esperanto). Ne ne, ne šiame name, čia tik gatvės pavadinimas svarbu 🙂
(H) O štai ir vieta, kur gyveno L. Zamenhofas. Namelis, deja, neišlikęs. Yra viena vienintelė to suklypusio namelio, kuris sudegė dar 1925 metais, nuotrauka.
O štai ir ta žadėta istorija:
“Veisiejuose L. Z. apsigyveno pas savo seserį Fani Pikover, kuri nuomojo butą vieno aukšto namelyje pas vieną žydą, kuris buvo vadinamas Jankeliu smirdžiumi, nes buvo didelis liežuvautojas. Vieną šabo rytą tas žydas, pakeliui į sinagogą, ėjo pro savo išnuomotą namelį. Kaip buvo pratęs, jis priėjo prie lango ir pažvelgė į vidų. Ten, savo didelei nuostabai, jis pamatė naująjį daktarą ramiai sėdintį su laikraščiu rankose ir rūkantį cigaretę! Tokia baisi šventvagystė dėl draudimo deginti ugnį per šventadienį! Namų šeimininkas įėjo net nepasibeldęs į duris ir… renkė antausį daktarui: „Tu, gojau! Šventvagie! Kad rytoj net tavo pėdsakų mūsų miestelyje neliktų! Ir įpykęs dorovės saugotojas sinagogoje pagarsino jaunojo gydytojo gojišką elgesį. Savaime suprantama, apkaltintas nepagarbiu nusižengimu prieš religiją, daktaras negalėjo pelnytis iš žydų pacientų, tad kitą dieną, susikrovęs lagaminėlį, neatidėliotinu pasitraukimu iš šios vietos, turėjo gelbėtis nuo gresiančio boikoto.“ (iš straipsnio)
Dabar šio namelio vietoje stovi paminklas
Turbūt šiek tiek pavargom, gal laikas užkąsti. Čia pat, ant ežero kranto. Prisėdam ant žolės, laiptelių ar valčių prieplaukos?
Toliau traukiam keliuku į kalniuką per miškelį (ne visai pagal maršrutą, kad negrįžtume visai tuo pačiu keliu, padarom lanką – per Zamenhofo, Radvilų, Leipalingio gatves). Jei pritingim, galim pasišvilpaudami grįžt tomis pačiomis gatvėmis (gal net pačia paežere? dar nebandžiau pati) iki Vytauto gatvės. Ten suksim kairėn į kalniuką, praeisim dešinėje geltoną žydo siuvėjo Geršono Soloveičiko namelį, beveik ties V. Montvilos gatve, kurios mums ir reikia.
(H) Visai čia pat – Veisiejų žydų senosios kapinės.
Pasivaikščioję po kapines, surinkę šiukšles (jei tokių buvo, šios kapinės paprastai būna švarios), uždegę žvakutę ar palikę atminimo akmenėlį, grįžtame atgal į centrinę aikštę.
Eisime maždaug 10 minučių (apie 600 metrų). Pakeliui praeisim geltonų plytų žydo prekybininko namą.
(I) Šiek tiek aukščiau – jau mano minėto Pitlerio restorano vieta. Chaimas ir Gitl Pitleriai buvo gerbiama Veisiejų šeima. Nuomodavo ežerus, samdė žvejus, veždavo žuvis parduot į Kauną. Turėjo 5 sūnus ir dukrą, kuri padėdavo restorane. Restoranas sudegė, jo vietoje dabar stovi kita troba, tačiau žmonės ilgai tą trobą vadino “Pitlerio restoranu”.
Kažkur netoliese, aukštėliau, Kreivosios gatvės pradžioje gyveno kalvis Orčikas Berznickis.
Sugrįžtame atgal į centrinę aikštę. Va tiek čia gyveno žydų prieš pat karą.
Nuo 1941 metų rugsėjo mėnesio žydų čia beveik nebeliko, tie, kam nepavyko pabėgti, buvo suvaryti į Kaktiškes prie Lazdijų ir ten lapkričio 3 dieną sušaudyti. Šįkart ten nevažiuojame, bet jų auką prisimename. Visada prisimename.
Apie Veisiejus ir čia gyvenusius žydus primena pasaulyje gerai žinomas prekės ženklas “Vishay”. Šią didžiulę korporaciją įkūrė žydas iš Gardino, Feliksas Zandmanas, o pavadino ją iš Veisiejų kilusios savo močiutės Temos Freidovič ir visų Veisiejų žydų atminimui. Pats. F. Zandmanas karo metu buvo paauglys, jam pavyko pabėgti iš Gardino geto, išsislapstyti pažįstamos lenkės Anos Puchalskos rūsyje, o pasibaigus karui ir išvykus į Jungtines Valstijas – įkurti pasaulinio lygio įmonę, garsinančią mažą Lietuvos miestelį ir primenančią apie čia įvykusią tragediją. Dabar šioje korporacijoje dirba 10 kartų daugiau žmonių, nei yra gyventojų Veisiejuose. Beje, Feliksas Zandmanas finansavo sinagogos Gardine atkūrimą, ten jo atminimas labai gerbiamas.
Aš atsisveikinu, o jus palieku dar pasivaikščiot po Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčią, skverą, dar kartą apžvelgti išlikusius senuosius “žydnamius”. Kas dar nebuvo Merkinėje susitiksime ten, o su kitais – kitose išvykose.
Buvęs žydo namas 
Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia 
Veisiejų senamiestis 
Veisiejų senamiesčio fragmentas 
Veisiejų beit midrašas
Sudomino Veisiejų žydų paveldas? Norėtumėt išgirsti daugiau istorijų, audio pasakojimų, virtualaus pasivaikščiojimo po Veisiejus? Ruošiu mokamą virtualų turą po Veisiejus, kurį bus galima pabandyti nemokamai. Domina?
Užpildykite šią formą ir atsiųsiu pasibandyti, vos tik jis bus parengtas.
Pasakojimai tikri (pagal dokumentuotus atsiminimus, tai gali būti netikslūs), naudojausi šiais resursais ir šaltiniais. Rekomenduoju ir Jums, jei norėtumėte gilintis:
- Olga Ovčinikova, Sandra Ovčinikova “Žydai veisiejiškių prisiminimuose”. Antrasis moksleivių darbų konkursas “Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai”. Vilnius, 2003. 22-34 p.
- Apie Liudviką Zamenhofą: GARSIAUSIAS PASAULIO LITVAKAS – VEISIEJUOSE
- Straipsnis anglų kalba (čia yra ir Josifo Levinsono sudarytas planas)
- Apie Feliksą Zandmaną: Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl tarptautinės kompanijos įkūrėjas pasakodavo apie Dzūkijos miestelį?
Prašau atsiliepti žmones, kurie galėtų suteikti daugiau informacijos apie žydus Veisiejuose. Rašykite info@litvakshtetls.com arba įrašykite savo žinutę į formą viršuje ir paspauskite “Siųsti”.
Litvak Shtetls 