10 ISTORIJŲ IŠ GETO
Rugsėjo 23 dieną minime Vilniaus geto likvidavimo sukaktį ir Lietuvos žydų genocido dieną. Šią dieną 1943 metais buvo padėtas taškas ilgus šimtmečius gyvavusios bendruomenės istorijoje.
Susipažinusius su Holokausto Lietuvoje istorija ir Vilniaus getais, kviečiu giliau pažinti ten kalėjusius žmones. Nežinodami, kokia lemtis jų laukė, jie stengėsi įamžinti savo išgyvenimus rašydami, piešdami, kurdami.
Ekskursijos metu:
- Apžiūrėsime Didįjį getą kitomis akimis,
- Pasivaikščiosime knygose aprašytomis geto kalinių gyventomis ir lankytomis vietomis,
- Paskaitysime liudijimus, atsiminimus, atkreipsime dėmesį į įvairius akcentus, įamžinančius geto gyventojus.
Pasistengsiu, kad istorijos turėtų viltį, o mūsų pasivaikščiojimas – prasmę.
Pabaigusius pažengusiųjų (bet) lygį kviesiu toliau lankyti su getais ir Holokaustu susijusias vietas (Subačiaus getas – HKP stovykla, “Kailis”, pagerbti žuvusiųjų atminimą masinių žudynių vietose Paneriuose, Bezdonyse, Naujaneriuose ir t.t.) ir taip ne tik tapti patyrusiais žinovais, bet ir asmeniškai prisidėti prie Holokausto aukų įprasminimo.
Ekskursijos trukmė – apie 2 val.
Ekskursijos pradžia – Rūdininkų skverelyje.
Žmonės ir jų istorijos:
- Samuelis Bakas ir jo paveikslai,
- Abraomas Suckeveris ir jo atsiminimai,
- Hermanas Krukas ir jo dienoraštis,
- Fania Levando ir jos likimas,
- Icchokas Rudaševskis ir jo dienoraštis,
- Jakovas Gencas ir jo likimas,
O taip pat pasakosiu ir apie Šmerkę Kačerginskį su Aleksandru Volkovyskiu, daktarus Jakovą Vygodskį ir Samuelį Margolį, žydų gelbėtojus Pasaulio tautų teisuolius Oną Šimaitę, Mariją Mikulską, Juozą Stakauską, Vytautą Žemaitį ir kitus. Pasilieku teisę šiek tiek keisti vietas ir istorijas pagal situaciją, nuotaiką ir pageidavimus.
Dėl individualios ekskursijos grupei kainos ir laiko susisiekite info@litvakshtetls.com
Istorijos pasiskaitymui:
Fania Lewando. “Kiekvienas bent kartais gali pabūti vegetaras”. Šiandien, kai vegetarizmas yra kasdienė aktualija, ši frazė gal ir nėra kažkuo ypatinga. Tačiau nusikelkime į tarpukario Vilnių, kur geros mėsos patiekalas buvo ne tik būtinas žydų šeimos kasdienio meniu elementas, bet žydiškų tradicijų ar socialinio statuso atributas.
Samuelis Bakas. Samuelio Bako santykis su Vilniumi visada buvo sudėtingas. Toks sudėtingas, kokį gali patirti tik žmogus, išgyvenęs čia ir rojų, ir pragarą. Gimęs 1933 metais lenkiškame Vilniuje žydų dantų techniko Jono ir šeimos versle dirbusios Mitos Bakų šeimoje, vienturtis Samekas tėvų ir senelių buvo auginamas taip, kad visas pasaulis yra jo.
Ona Šimaitė. „Senyva šlubuojanti, su akcentu kalbanti ponia – daugeliui apskritai nematoma. Jos veidas nėra kovotojos ar revoliucionierės veidas – galbūt todėl sekėsi ten, kur reikėjo slėptis, maskuotis, būti drąsiai.“ – skaitau „Metų“ žurnale Julijos Šukys pasakojimą apie Oną Šimaitę. „Nežinome, kiek gyvybių ji išgelbėjo. Skaičiuoti juos bibliotekininkei buvę neįprasta, o metodiškai pamiršdama tų, kuriems pagelbėjo, vardus
Litvak Shtetls 