Ona Šimaitė. Herojė iš Savičiaus gatvės

„Senyva šlubuojanti, su akcentu kalbanti ponia – daugeliui apskritai nematoma. Jos veidas nėra kovotojos ar revoliucionierės veidas – galbūt todėl sekėsi ten, kur reikėjo slėptis, maskuotis, būti drąsiai.“ – skaitau „Metų“ žurnale Julijos Šukys pasakojimą apie Oną Šimaitę. „Nežinome, kiek gyvybių ji išgelbėjo. Skaičiuoti juos bibliotekininkei buvę neįprasta, o metodiškai pamiršdama tų, kuriems pagelbėjo, vardus ir adresus, ji taip apsaugojo ir save, ir kitus.“

Jei būtų galėjusi pasirinkti, būtų tokia ir likusi – pilka, nematoma, veikiau valiusi dulkes nuo knygų bibliotekoje, nei virtusi didvyre, iš geto maišuose nešiojusi vaikus ir rizikuodama gyvybe besistengusi palaikyti viltį geto kaliniams.

Šiandien, sausio 6-ąją, Onos Šimaitės gimimo dieną, labai noriu atiduoti duoklę jai. Sėdžiu jau gerą pusdienį, bandydama parašyti įdomiai, nebanaliai ir vertingai, bet tai padaryti man, neprofesionalui, yra praktiškai neįmanoma. Visa, ką geriausio buvo galima parašyti – jau parašyta, todėl neišradinėsiu dviračio, o išrinksiu iš kitų autorių tekstų tai, kas man labiausiai įstrigo ir kaip gidė pakviesiu pakeliauti Onos Šimaitės vietomis.

Gyvenimas iki Antrojo pasaulinio karo: Akmenė, Ryga, Maskva, Kaunas. Bibliotekininkės kelio pradžia

Ona Šimaitė gimė 1894 metais Akmenėje. Šeima buvo nepasiturinti, tėvai išvyko uždarbiauti į Rygą, garsiąją Rygos vagonų gamyklą. Kai mergaitei buvo aštuoneri, paliko gimtąjį miestelį ir ji. Pagarbą žydams nuo pat mažens būtent čia, Akmenėje, jai įskiepijo senelis.

„Mano senelis buvo labai didelis individualistas, gal netgi atsiskyrėlis. Visais klausimais jis turėjo savo nuomonę. Labai draugavo su žydais. Daug kas jį smerkė už tai. Kai buvau aštuonerių metų (…), jis mane pasodino ant kelių ir sako: „Daug kas blogai kalbės apie žydus, bet tu jų neklausyk. Žydai yra geri žmonės, žinoma, tarp jų yra ir blogų, bet gerumas nulemia“. Tie jo žodžiai man liko visam gyvenimui.“ Taip ji rašė savo dienoraštyje, o aš jos žodžius paėmiau iš Aro Lukšo straipsnio „Ona Šimaitė – tylioji kovotoja už gyvybę“.

Panašiai taip atrodė Akmenė tuo laikotarpiu, kai čia gyveno mažoji Ona. Kur tiksliai gyveno Šimų šeima, iki šiol nėra žinoma, todėl atvykusius į šį miestą žmones norėčiau pakviesti prie Akmenės miesto Onos Šimaitės bibliotekos (Sodo g. 1, Akmenė). 2019 metų liepos mėnesį Dianos ir Marijaus Lopaičių iniciatyva ant bibliotekos pastato buvo iškabinta ši lenta su Onos Šimaitės vardu.

• 

• 

Rygoje mergaitė baigė mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Maskvą, kur susidomėjo pedagogika. Kaip gana sausai rašo portalas „Vilnijos vartai“, Ona Šimaitė studijavo Maskvos universitete, lankė pedagogikos kursus, mokėsi pas žymų defektologą Vsevolodą Kaščenką, dirbo našlaičių auklėtoja. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1922 metais grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kaune.

Kaune ji dirbo Žydų pradžios mokykloje, vertėjavo Sovietų ambasadoje. 1937 metais įsidarbino komercinėje Abelio Balošerio bibliotekoje.

Biblioteka buvo įsikūrusi tame pačiame pastatų komplekse, kuriame veikė ir Art Deko stiliaus Centrinis žydų bankas. Nei gražusis bankas, nei pasažo pastatai (tarp kurių buvo ir bibliotekos) neišliko. Galinį banko fasadą galima pamatyti iš E. Ožeškienės gatvės pusės (E. Ožeškienės g. 8, Kaunas), o pasažas, kuriame buvo biblioteka, dabar užstatytas Tado Ivanausko zoologijos muziejumi (Laisvės al. 106, Kaunas). Iki persikraustymo į Vilnių Ona Šimaitė dirbo dar poroje bibliotekų Kaune.

Vilnius, karas ir broliai Biržiškos: kaip iš nematomos bibliotekininkės Ona Šimaitė virto bebaime žydų gelbėtoja

1940 metais Ona Šimaitė atvyko į Vilnių ir ėmė dirbti Vilniaus universiteto bibliotekoje. Netrukus prasidėjęs karas neleido Onai ramiai tęsti darbo Senųjų spaudinių skyriuje. 1941 metais Vilnių okupavus naciams ir suvarius miesto žydus į Didįjį ir Mažąjį getus, Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška kartu su universiteto bibliotekos direktoriumi savo broliu Vaclovu Biržiška nusprendė Oną Šimaitę ir jos kolegę, kitą bibliotekininkę, deleguoti į getus surinkti seniau žydams išduotas knygas.

Viekšniuose, brolių Biržiškų gimtinėje, galima aplankyti jiems skirtą muziejų ir paminklą, o Vilniuje, ant pastato, esančio Jono Basanavičiaus g. 18, yra Mykolui Biržiškai skirtas biustas. Universiteto biblioteka veikia Universiteto g. 3, Vilniuje.

• 

• 

• 

Knygų surinkimas, be abejo, buvo tik priedanga: tarp darbo bibliotekoje ji reguliariai lankydavosi gete (kol dar buvo du getai – abiejuose), nešė ten įkalintiems žmonėms maisto, drabužių, vaistų, pinigų, padirbtus dokumentus. Nešiojo laiškus, dažnai juos kalinių artimiesiems rašydavo ir pati. Laiškams slėpti po universiteto bibliotekos laiptais ji buvo įrengusi slėptuvę.

Dažnai lankydamasi gete ji matė didžiulį siaubą ir kančią, tekusią jo gyventojams, tą aprašė laiškuose savo bičiuliams. „Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti ir t. t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalinių dalykų nebeturi, bet kada Damoklo kardas kabo ant jų galvų kas valandą, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti, kas netingi. Jei aš pirmiau juos tik mylėjau, tai aš dabar dievinu ir tas begalines kančias, nes iš tikrųjų juk tik išrinktieji gali taip kentėti.“

Pasivaikščiojimui po abu Vilniaus getus, Mažąjį ir Didįjį, šiandien jau išblizgintus ir beveik niekuo neprimenančius tų, kurie išliko O. Šimaitės atmintyje, siūlau skirti gerą valandą, aplankyti atminimo lentas Gaono ir Stiklių gatvėse, pastovėti vietoje, kur stovėjo Didžioji sinagoga ir Strašūno biblioteka, nueiti į Mėsinių gatvę prie paminklo Vilniaus geto kankiniams ir kovotojams, užsukti į Judenrato kiemą, praeiti Žemaitijos gatve pro buvusią geto biblioteką.

• 

• 

• 

• 

• 

Buvo manančių, jog Ona Šimaitė prasigyveno iš pagalbos žydams, tačiau tikrovė buvo visai kitokia. Ji skurdo, šalo, sirgo, dažnai neturėjo jėgų, tačiau nesiskundė, tikriausiai jautė, jog tokia savo kančia gali iš dalies atpirkti žydams sukeltas kančias.

“Žiemos labai bijau, nes bus alkana ir šalta. Ir dabar tik 2 kart į savaitę žmoniškai pavalgau, tai kai gaunu 200 gr. sviesto ir 350 gr. mėsos. O šiaip vien duona ir bulvės. Bet jau trečia diena, kaip ir bulvių niekur nebėra. Žvėriškumas ir apsnūdimas. Kultūrinio gyvenimo beveik jokio.” rašė O. Šimaitė. Taip, kad ir kaip skurdžiai ir įtemptai gyveno, jai didžiausia atgaiva būdavo literatūra, menas, muzika.

O skurdo ir vargo Ona Šimaite kambarėlyje Savičiaus gatvėje „Dar vienos bažnyčios šešėlyje, šiame bokštų smailių pilname mieste, savo drėgname kambarėlyje antrajame 13-ojo namo aukšte Savičiaus gatvėje – akmenimis grįstame pigių namų skersgatvyje, kur universitetas apgyvendindavo savo darbuotojus, – blaškėsi nevilties apimta Šimaitė. Čia ji dalijosi kambarį su Marijona Čilvinaite – bendradarbe, o vėliau susirašinėjimo drauge. “ vaizdžiai nupasakoja Julija Šukys. Visai neseniai ant namo, kuriame gyveno Ona Šimaitė, buvo iškabintas atminimo ženklas (Savičiaus g. 13, Vilnius).

• 

• 

Atpildas už pagalbą žydams – įkaitinta geležis ir Dachau koncentracijos stovykla

Būtent šiame name Ona Šimaitė kelias savaites slėpė iš geto išgelbėtą merginą, vėliau perkeltą į universiteto bibliotekos… spintą. Būtent iš šio namo Oną 1944 metų balandžio 28 dieną išsives gestapininkai, ne be kaimynų pašnibždėjimo atskubėję atlikti kratos ir radę ten daugybę „įkalčių“: žydų knygų, draudžiamų dokumentų, laiškų, rankraščių. „Visi mano nusikaltimai Vilniuje buvo padaryti iš meilės žydų kultūrai ir todėl, kad aš negalėjau nesikišti ir šaltai stebėti žydų kančių…“ rašė Ona Šimaitė. Dvylika dienų kankinta, laikyta pakabinta žemyn galva, mušta, deginta įkaitinta geležimi, galiausia ji buvo nuteista mirties bausme, kurią Mykolo Biržiškos pastangomis pavyko pakeisti į darbą koncentracijos stovyklose Dachau ir Liudelanže, Ir taip prasta žydų gelbėtojos sveikata čia buvo visai sugadinta. Išgyvenusi koncentracijos stovyklas į Lietuvą nebegrįžo: pasiliko gyventi Prancūzijoje.

Prancūzija, Icchokas Meras ir Vytautas Kasiulis

Prancūzijoje ji dirbo bibliotekoje, susirašinėjo su Lietuvoje likusiais bičiuliais, keitėsi knygomis. Kaip pasakoja Dalia Striogaitė savo straipsnyje „Ona Šimaitė: tarp žmonių ir knygų“, spausdintame 2004 metais „Literatūroje ir mene“, mūsų herojė labai palaikė jauną rašytoją, Holokaustą išgyvenusį Lietuvos žydą Icchoką Merą, skaitė jo knygas, rašė jam laiškus, skatindama jį kurti toliau.

• 

• 

• 

Panašius jausmus ji puoselėjo ir dailininko Vytauto Kasiulio darbams žydų tematika, lygino juos su M. Chagallo paveikslais ir net laikė geresniais.

• 

• 

• 

Vietoj aprūpinto gyvenimo Izraelyje – skurdus gyvenimas Prancūzijoje. Ir po mirties save atidavė kitiems

1953 metais dar Vilniuje O. Šimaitės išgelbėta žydų mergaitė Tania Vaksman pasirūpino kvietimu į Izraelį, kuriame ji pragyveno trejus metus. Galėjo čia likti ir iki gyvenimo galo būti išlaikoma valstybės, tačiau 1957 metais ji grįžo į Prancūziją ir įsikūrė Paryžiuje. Gelbėtoja apsigyveno įstabioje vietoje šalia kadaise C. Monet penkiskart tapyto parko įsikūrusiame daugiabutyje (Rue de Courselles 38, Paris), paskutiniame aštuonių aukštų daugiabučio pastato aukšte.

Savo dienoraštyje O. Šimaitė rašė: „Blogesnio kambario dar nesu turėjusi per visą gyvenimą. Gyvenu aš, vargšas clochard’as, aristokratų rajone. Iki 6 aukšto viskas blizga, švaru, išklota kilimais, kieme gėlės ir fontanas. O 7 ir 8 aukšte – gyvas šiukšlynas. Jei niekad ničnieko nebūčiau girdėjusi ir skaičiusi apie klasių skirtingumą – turtas ir neturtas – tai čia begyvendama būčiau jį pamačiusi ir pajutusi.“

Anot Julijos Šukys, tame bute nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, o norėdama nusiprausti, ji turėdavo ilgais koridoriais nešioti vandenį. Ir vis tiek ji džiaugėsi, kad gyvena mieste, kuriame ir turtingas, ir skurdžius gali ilsinti savo dvasią menu ir kultūra.

Vėliau jos gyvenimas šiek tiek pagerėjo, nes galėjo tęsti savo taip mėgstamą bibliotekininkės darbą. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Ona Šimaitė praleido skurdžioje imigrantų prieglaudoje Prancūzijoje. Mirė ji 1970 metais ir savo kūną paaukojo medicinos studentams.

Kuklus Onos Šimaitės atminimas Jeruzalėje ir Vilniuje

Dabar Onos Šimaitės vardu Vilniaus senamiestyje pavadinta gatvelė, stačiu kalvos šlaitu vedanti būsimojo Pasaulio tautų teisuolių memorialo link. 1966 m. kovo 15 d. Jeruzalės Jad Vašemas Onai Šimaitei, vienai iš pirmųjų lietuvių, suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Simono Daukanto kiemelyje (Universiteto g. 3, Vilnius) 2004 metais atidengta atminimo lenta Onai Šimaitei. Jad Vašemo teisuolių alėjoje O. Šimaitės garbei pasodintas medelis. 

• 

• 

• 

• 

Daugiau apie Holokaustą, getus ir gelbėtoją Oną Šimaitę pasakoju ekskursijoje “Vilniaus getų vartus pravėrus” (pradedantiesiems).

Tekstą rašiau remdamasi šiais šaltiniais, kuriuos labai rekomenduoju paskaityti ir jums:

1. Julija Šukys. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas.
2. Dalia Striogaitė. Ona Šimaitė: tarp žmonių ir knygų.
3. Aras Lukšas. Ona Šimaitė – tylioji kovotoja už gyvybę.
4. Rasa Baškienė. Ona Šimaitė – gyvenimą paskyrusi kitų gėriui.
5. Eglė Kirštopaitytė. Žydus iš Vilniaus geto gelbėjusi Ona Šimaitė: tylioji didvyrė anarchistės širdimi.

O taip pat:

1. Stankevičius, Rimantas. Gyvenusi tautos himno dvasia. – Vilnius, 2004. – 111 p.
2. Šukys, Julija. Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas. – Vilnius, 2016. – 255 p.
3. Šimas, Kazys Kęstutis. Ona Šimaitė – Pasaulio tautų teisuolė. – Vilnius, 2006. – 160 p.

Archyvinės nuotraukos:

1. Lietuva senose fotografijose.
2. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras.
3. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.