Molėtai

Maršruto pažengusiesiems “Po Molėtus ir Želvą” dalis

---

Vykstantiems per Vilnių, Uteną ar tiesiai iš Rytų Lietuvos, Molėtai būtų pirmasis maršruto sustojimas. Vykstantiems iš Vakarų Lietuvos per Ukmergę, tai – antroji maršruto dalis.

---

Molėtuose susitinkame buvusioje turgaus aikštėje, priešais “Raudonuosius mūrus”, dabar – Vilniaus g. 42. Čia ir paliksime automobilį. Be šios, bus dar dvi stotelės automobiliais, o po miesto centrą vaikščiosime pėsčiomis. Maršruto ilgis – 1,2 km. Pasiimame atsigerti, o užkąsti bus galima sugrįžus po pasivaikščiojimo čia pat esančiose kavinėse ar bandelinėse.

(Dėmesio! Atvykus gerai būtų pasiskambinti kuriuo nors iš šių numerių: 865043287, 867227848, 864053796, ir sutarti, kad maždaug už valandos atrakintų kapines.)

Žemėlapyje pavaizduotas pėsčiųjų maršrutas ir stotelės.

Molėtai minimi nuo 1387 m. Apie XVI a. Molėtuose prasidėjo turgūs. Su jais į miestelį, greičiausiai, atsikraustė ir žydai. XVIII a. II pusėje čia jau stovėjo sinagoga: žydų bendruomenė jau buvo aktyvi. Tuo metu Molėtai buvo miestelis su keliomis purvinomis, negrįstomis gatvėmis: keliais į Vilnių, Uteną, Ukmergę. Žydai kūrėsi aplink šias gatves, statėsi čia savo medinius namelius, laikė juose karčiamas.

Žydai Molėtus vadino Malat, Maliat.

1866 m. Molėtuose gyveno 1197 gyventojai, iš jų – 725 žydai. 1897 m. – iš 2397 Molėtų gyventojų žydų buvo 1948 (81%), 1923 m. – 1343 žydai iš 1772 gyventojų (75%). Tarpukariu žydų kvartalas užėmė visą centrinę Vilniaus g. dalį, Kauno gatvę, Turgaus gatvę. Čia radosi ir prašmatnesnių mūrinių prekybininkų namų, keli restoranai, net kino teatras. Žydų dvasinis gyvenimas sukosi apie čia pat esančias net keturias sinagogas. Žydų bendruomenė Molėtuose gyvavo iki 1941 metų rugpjūčio 29 dienos.

Dabar Molėtuose gyvena apie 5500 gyventojų (2020 m.)

(A) Savo pasivaikščiojimą ir pažintį su Molėtų žydų paveldu pradedame čia pat, buvusioje turgaus aikštėje. Pro mūsų akis negali prasprūsti ilga raudonų plytų pastatų eilė. Tai – žydų prekybiniai pastatai, gana įprasti seniau ir bene vieninteliai Lietuvoje išlikę iki šių dienų.

Iki ketvirto dešimtmečio čia buvo vien medinės žydų lūšnelės, kurias miesto taryba liepė nugriauti. Bendruomenė, padedama išeivių Amerikoje, 1933-36 m. pastatė raudonų plytų namus, taip ir vadinamus iki šiol – Raudonaisias mūrais. Kraštinis, dviaukštis pastatas, priklausė Belečkai Rabinovičiui. Tai buvo vienintelis dviejų aukštų namas, visi kiti – vienaukščiai su mansardomis. Juose veikė parduotuvėlės, jų savininkai buvo Šeras Faivušas, Mejofisas Izraelis, Švabėkis, Badikas, Joselis, Meilachas ir kiti. Mansardose gyveno, o apačioje prekiavo.

Tiesa, visa pastatų eilė iš tiesų yra du pastatai, tarp kurių galima praeiti. Galima pabandyti surasti tą siaurutį praėjimą.

(B) Prieš tęsdami kelionę, nueikime prie Molėtų bibliotekos (Inturkės g. 4), kuri yra kitoje Inturkės gatvės pusėje. Bibliotekos sieną prie pat įėjimo puošia atminimo lenta pirmajai molėtiškio knygai. Tai buvo talmudo aiškinimas „Nachal Eden“ („Edeno upė“), jį 1898 m. išleido Molėtų rabinas Rafaelis Ben Šimšonas Gordonas.

Tame pačiame pastate veikiantis Molėtų krašto muziejus kol kas dar rekonstruojamas, taigi apsilankyti jame nepavyks. Jei domina daugiau informacijos apie Molėtų žydus, bibliotekininkė Nijolė yra sukaupusi puikų straipsnių rinkinį, visai rekomenduoju užeiti.

• 

• 

(C) Grįžę į Vilniaus gatvę, čia pat už kampo pamatome keistą dvigubą namą (Vilniaus g. 37). Tai dar vienas autentiškas žydų verslininkų pastatas, puikiai pažįstamas Molėtiškiams. Daug kas girdėjęs, kad viršuje buvę žydų Bazelio Levino ir Ruvelio Videckio namai, o pusrūsyje krautuvėlė. B. Levinas prekiavo medžiagomis, žiemą obuoliais. R. Videckis buvo kirpėjas. Dabar tą žinome ir mes.

Žydų krautuvėlėse niekada nepritrūkdavo obuolių, net žiemą. Jie pavasarį apdairiai išsinuomodavo žydinčius sodus, rudenį nurinkdavo gausų derlių. Visada derėdavosi, jei norėdavai pirkti.

Keliaujam toliau. Vilniaus gatvėje ties paštu yra pėsčiųjų praėjimas į Ažubalių gatvę.

Pašto vietoje stovėjusi Karcevo parduotuvė, kurioje jis prekiavo visokiomis smulkmenomis: siūlais, sagomis, kojinėmis.

(D) Pakeliame akis: ant pašto pastato pamatome užrašą – Sinagogų gatvė. Molėtuose nebėra nei vienos iš keturių sinagogų, o ir gatvė čia net ne gatvė. Vieta, kur kadaise jos stovėjo tik simboliškai taip pavadinta.

• 

• 

• 

Dvi didžiulės gražuolės medinės sinagogos stovėjo maždaug ties dabartiniu paštu, šiek tiek giliau į kiemą. Trečioji buvo mažesnė, ketvirtoji, mūrinė, lengviau būtų pasiekiama per Kauno gatvę. Nelikę jų nė pėdsakų, nors ten gyvenantys žmonės lyg yra atradę kažkokių maldos namų ar priestatų pamatus.

Molėtų rabinai buvo Meiras Šolomas Curionas, Izraelis Dovydas Elpernas, Icchokas Arije Bilickis. Paskutinis miestelio rabinas buvo Noti Chojimas Bilickis, žuvęs 1941 m.

Pasigrožime Molėtų sinagogų atvaizdu nuotraukoje ir Ažubalių gatve keliaujame toliau.

Dėmesio, iki (E) punkto rekomenduoju keliauti patyrusiems paveldo tyrinėtojams. Su visais kitais sukame į Kauno gatvę link (F).

(E) Iškart už sankryžos su Kauno gatve kadaise buvo pačios seniausios Molėtų žydų kapinės. Jos tęsėsi iki dabartinės Molėtų ribos, kur dabar stovi dviaukščiai mūrinukai. Statant daugiabučius apie 1970 m., buvo iškasama žmonių kaulų. Dabar čia neliko nė žymės, nėra ir jokios atminimo lentos.

Grįžtame į Kauno gatvę. Iki karo ji buvo viena tų, tankiausiai žydų gyvenamų gatvių. Gatvės kairėje, 26 ir 28 namų sklypuose, stovėjo viena sinagogų. Kauno 30 ir 31 – buvę žydų namai.

• 

• 

(F) Ilgiau sustojam ties namu, pažymėtu 33 ir 35 numeriais. Namas priklausė Codikui Kreiceriui. Viename gale jis gyveno, kitame veikė jo riestainių kepyklėlė “Cukrainė”. Kreiceris kepė ir pardavinėjo trijų rūšių riestainius, užtat buvo pramintas “baronkiniu”. Dideli kainavo 5 ct, paprasti sausi, suverti ant virvelės – 20 ct, o traškių ir vanile kvepiančių virtinėlė – 30 centų. Name buvo surasti kepyklėlei priklausę įrankiai.

Toliau einame iki sankryžos su Dariaus ir Girėno gatve, kairėje, raudonų plytų policijos komisariato vietoje buvo duonos parduotuvė, “Chafka”, čia galėdavai nusipirkti baltos ir juodos duonos, bandelių. Pasiekiame Vilniaus gatvę, kuria dar paėjėkime į dešinę, 55 ir 56 numeriais pažymėtų namų link.

(G) Abu jie – žydų namai. Šioje pusėje (Nr. 55) gyveno Chana Lichtaitė, anoje (Nr. 56) – Lichtas Lipmanas.

• 

• 

Kita gatvės puse grįžtame automobilio link. Pakeliui, šiek tiek giliau nuo Vilnaus gatvės, šalia Molėtų savivaldybės pastato pamatysim žalią nedidelį namuką. Paėjėkim iki jo. Tai – išlikęs žydo Iciko Charifo namas (P. Cvirkos g. 1). Šiame name buvo įkurtas pirmas Molėtuose kinoteatras “Oazė”.

(H) Kitoje Vilniaus g. pusėje, ties Nr. 47, buvo turtingiausio Molėtų žydo Jochelio Leibovičiaus Gordono namai ir restoranas. 1891 m. žydų sionistinio judėjimo pradininkas J.L. Gordonas išvyko į Izraelį ir tapo vienu iš išeivių miesto – Chaderos – įkūrėju. Tuomet turtingi žydai iš viso pasaulio pirkdavo žemes Izraelyje, statė ten miestus ir kvietė žydus kurtis ten ir atkurti Izraelio valstybę.

• 

• 

Sugrįžom atgal prie Raudonųjų mūrų. Užtrukome geras 1,5 val. Pats laikas kavai ir užkąst kurioje nors iš vietinių kavinių. Kai būsime pasirengę, sėsim į automobilį ir važiuosime aplankyti dviejų likusių vietų: antrųjų (naujųjų) Molėtų žydų kapinių ir masinių žudynių vietos.

(I) Į Molėtų žydų kapines galima privažiuoti Kreivąja ar J. Janonio gatve. Kapines, kurios nuorodose žymimos kaip Senosios žydų kapinės, randame atrakintas; po vizito paskambinsime ir pranešime, kad vėl užrakintų. Antkapinių šiose kapinėse nėra labai daug ir jie atstatyti, o visus kitus sovietmečiu panaudojo statyboms. Kad ir kaip bebūtų, tai, ką matom dabar, man jautru ir gražu. Molėtų žydų kapinės man – vienos gražiausių Lietuvoje.

Medžio kamieno pavidalo antkapis dažnai būna skirtas jaunam žmogui. Liūtas – Judo palikuonio simbolis. Taip puošdavo antkapius žmonių, kurių vardai reiškė „liūtą“: Levi, Loew, Judas, Arije ir pan.

• 

• 

Paliekame kapines. Lieka sunkiausia vizito dalis.

Sėdame į mašiną ir Ąžuolų gatve važiuojame iki Vilniaus g., kur pačiame jos gale, ties 103 numeriu pažymėtu pastatu sukame dešinėn. Sustojame stovėjimo aikštelėje.

(J) Čia, 1941 metų rugpjūčio mėnesį įvyko masinės Molėtų ir aplinkinių miestelių žydų žudynės: iš viso tą dieną buvo sušaudyta apie 700 žmonių. Niekada nepamiršime.

Į centrą jau nebegrįžtame. Jei dar nebuvote Želvoje, lauksiu Jūsų ten. Jei Molėtai buvo paskutinis šios dienos maršruto taškas – susitiksime kitąkart!

• 

• 

• 

Sudomino Molėtų žydų paveldas? Norėtumėt išgirsti daugiau istorijų, audio pasakojimų, virtualaus pasivaikščiojimo po Molėtus? Ateityje bus parengtas mokamas virtualus turas po Molėtus, kurį bus galima pabandyti nemokamai. Domina?
Užpildykite šią formą ir atsiųsiu pasibandyti, vos tik jis bus baigtas

Pasakojimai tikri, nors gali būti ir nelabai tikslūs. Naudojausi šiais resursais ir šaltiniais. Rekomenduoju ir Jums, jei norėtumėte gilintis:

• Aistė Grigaliūnaitė “Žydai Molėtuose”. Moksleivių darbų konkursas “Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai”. Vilnius, 2002. 201-209 p.
• Virginija Mackonienė “Miestelio žydai”. Laikraštis “Vilnius” Nr. 11-12 (1992.02.11)
• Molėtų verslininkų sąrašai, kuriuos buvo paskelbęs Molėtų krašto muziejus.
• Anglų kalba

Daugiau apie Molėtų žydus papasakotų vietinė gidė Tereza Šakienė, tel. 8 601 22693.