Rugsėjo pradžioje Europos žydų kultūros dienų proga Jonavos kultūros centro Krašto muziejus ir mudvi su kolege Giedre Narbutaite-Kontrime pakvietėme pasivaikščioti po žydiškąją Jonavą.
Giedrės idėją praplėsti įprastas miestelio ekskursijas įspūdžiais iš kelionių po Lietuvos štetlus palaikiau iškart. Sutarėme, kad Jonavos žydų istoriją atskleisime pasakodamos apie tai, kaip paprastai kūrėsi štetlai ir kaip atrodė Jonavos štetlo pradžia, kas traukė žydus į miestelius ir kas juos pakvietė į Jonavą, kuo jie ten užsiimdavo ir ką veikė čia, kaip bendradarbiaudavo su vietiniais, kaip atrodydavo jų maldos namai, kiek Lietuvoje jų išlikę dabar ir kokia sinagogų situacija Jonavoje. Kapines aplankyti numatėme, o Holokausto ir žydų gelbėtojų temas nusprendėme atskleisti rodydamos nuotraukas, nebetęsdamos ekskursijos į masinių žudynių vietą.
Štetlai pradėjo formuotis apie 18 a. Dvarininkai, siekdami plėtoti savo žemes ir pagyvinti apylinkių gyvenimą, skatino žydus čia apsigyventi arba net kurti miestelius. Jie išnuomodavo žydams žemes namams statytis, o sklypus sinagogoms ir kapinėms dovanodavo nemokamai. Po to, kai Rusijos imperijoje atsirado sėslumo ribos ir nuostatai, pagal kuriuos žydus imta varyti iš kaimų, žydų koncentracija štetluose labai padidėjo. Pagal 1897 metų surašymą žydai Lietuvoje sudarė daugiau kaip pusę miestelių gyventojų.
Kaip paantrino Giedrė, Jonava puikiai iliustruoja šiuos faktus. Ji buvo įkurta XVIII a. viduryje kaip privatus didikų Kosakovskių miestelis. Miestelio įkūrėjų sūnus Juozapas Kazimieras Kosakovskis, norėdamas, kad Jonava augtų ir plėstųsi, kvietė atvykti prekeivius ir amatininkus ir teikė jiems privilegijas. Jonava augo, plėtėsi ir prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jame gyveno apie 5000 gyventojų. Didžiąją jų dalį, apie 60 %, sudarė žydų tautybės žmonės.
Svarbiausia, kas viliojo žydus į miestelius, buvo turgūs. Turgaus aikštė paprastai būdavo miestelio centre, šalia bažnyčios. Ją supdavo krautuvėlės, dirbtuvėlės, traktieriai ir viešbučiai. Įprastai ji stovėdavo tuščia, nebent vykdavo koks renginys, susibūrimas, ar miestelį aplankydavo žymus svečias. Visai kitaip būdavo turgaus dieną.
Jonavoje turgus vykdavo dukart per savaitę. Čia galėjai įsigyti kokių tik nori prekių, išgirsti visokių gyvulių ir paukščių balsų ir užuosti neįtikėtinų kvapų. Išsipardavę savo prekes ūkininkai eidavo į aplink turgų ir šalia esančioje Kauno gatvėje susitelkusias žydų krautuvėles, o dieną pabaigdavo karčiamoje.
Įspūdingai turgų aprašė iš Jonavos kilęs rašytojas Grigorijus Kanovičius: „Ir dabar šit turgus pilnas prisigrūdęs žmonių ir vežimų. Visas oras vienu gausmu gaudžia. Plyšoja gaidžiai, iškišę iš krepšių savo raudonas, tarsi verdančiu vandeniu nuplikytas skiauteres. Padūkusiai žviegia paršai, perrėkdami tąsų košernų gyvulių mykimą. Yra čia visos miestelio moterys, ūžiančios kaip užkibintas avilys, ir policininkas Giedraitis, siaubas vagims ir kalakutams, kuriuos erzina jo raudonos kepurės graižas. <…> Tirštas medus, priėję obuoliai, švieži sūriai – kokia tai pagunda paprastai nosiai!“
Žydų gyvenimo centras buvo sinagoga. Ji turėjo tris pagrindines funkcijas: veikė kaip maldos, susirinkimų ir studijų vieta. Sinagogos buvo vasarinės ir žieminės, mūrinės ir medinės, bendros visam miesteliui ir atskiros skirtingoms profesinėms grupėms. Jonavoje, ties Sodų ir Iškalos gatvių sankryža, stovėjo dvi sinagogos: baltoji ir raudonoji. Raudonąją galima pamatyti tik nuotraukose, o Baltosios pastatas, nors ir gerokai apleistas, stovi iki šiol.
Paėję palei Nerį ir toliau pėsčiųjų takeliu palei Varnutės upelį, priėjome buvusį ugniagesių komandos punktą. Ugniagesių komandos tarpukario Lietuvoje atliko labai svarbią pareigą: gaisrai tankiai mediniais nameliais užstatytus miestelių centrus nusiaubdavo akimirksniu. Įdomu pastebėti, kad dažnas miestelis remdavosi tik savanorių ugniagesių pagalba, o tokių komandų branduolius sudarydavo žydai. Va ir Jonavoje profesionalių ugniagesių nebuvo, o 1923 m. suorganizuotoje savanorių komandoje iš 42 jos narių net 29 buvo žydai.
Tarp ugniagesių stoties ir Varnutės buvo žydų viešoji pirtis. Anot pasakojimų, viename jos gale prausėsi turtingieji, kitame – biednieji. Trečiajame dešimtmetyje pirtis buvusi išpuošta veidrodžiais, turėjo garo kambarį, o joje veikusioje kavinėje buvo galima išgerti gaiviųjų gėrimų ir įsigyti užkandžių. Prieš kokius 6 metus dar buvo galima pasivaikščioti po žydų pirties griuvėsius, dabar surasti vieną kitą autentiškos plytos gabalėlį. Kur Jonavoje buvo ritualinės pirties baseinėlis, sunku pasakyti, nors toks tikrai turėjo būti.
Pėsčiųjų takas vedė toliau per visą naujai atstatytą senąjį miestą iki pat žydų kapinių. Pakeliui dar sustojom pasiklausyti žydiškos dainos jidiš kalba ir parašyti vieną kitą hebrajišką raidę.
Šiuo metu Jonavoje hebrajiškus rašmenis aptiktume vos dviejose vietose. Kadangi saulė turėjo netrukus pradėti leistis, nusprendėme ilgai nestoviniuoti ir pabandyti suspėti aplankyti vieną tokių vietų – žydų kapines.
Žydų kapinės paprastai būdavo įrengiamos atokiau nuo centro, dažniausiai – kitame miestelį kertančios upės krante. Jei nebūdavo upės – už ežero, tvenkinio ar šalia kitokio vandens telkinio. Jei ir tokio nebūdavo, už griovio, ant kalvos ar miškelyje. Jonavoje kapinaitės įsikūrė ant kalvos, nuo jų atsiveria graži miesto panorama.
Kapinės visuomet būdavo aptvertos, mirusiųjų ir gyvųjų zonos turėdavo būti aiškiai atskirtos. Į kapines be reikalo nevaikščiodavo, netvarkydavo, antkapių nejudindavo: netrukdydavo mirusiųjų sielų. Saulei nusileidus, per šabą ir kitas religines šventes į kapines išvis negalima eiti. O kai galima – išėjus iš kapinių visuomet reikia nusiplauti rankas. Prie veikiančių žydų kapinių visuomet rasite vandens indą.
Jonavos kapinės pokariu buvo gerokai nuniokotos ir apleistos, o ankstyvaisiais nepriklausomybės metais – aptvarkytos ir dabar primena memorialą. Yra čia ir ištisų macevų, ir jų fragmentų. Vienas antkapis itin neįprastas, pagamintas iš akmens su dubeniu, kurį senojoje baltų religijoje naudojo kaip aukurą, tikėtina, šventam vandeniui rinkti.
Jonavos rajone žinomi vos trys tokie dubenėtieji akmenys, vienas iš jų – maceva žydų kapinėse. Giedrės manymu, tokio akmens atsiradimas žydų kapinėse tik patvirtina, kaip glaudžiai mūsų bendruomenės sugyveno daugybę metų, kokia susipynusi yra skirtingų tikėjimų istorija.
Kapinių kalva buvo tinkama vieta prisiminti ir Holokausto siaubus. Nors detaliau į šį istorijos etapą nesigilinome, bet nužudytų žmonių ir masinių žudynių vietų skaičiaus nepaminėti negalėjome. Giedrė su ašaromis akyse papasakojo ir apie dvejas Jonavos žydų žudynes bei pažadėjo, kad kol iš ekskursantų sulauks klausimų ir abejonių dėl Holokausto, tol apie jį ekskursijose ir pasakos.
Jonavos garbės piliečio Grigorijaus Kanovičiaus istoriją jau žino visi Giedrės ekskursijų dalyviai. Nepamiršome jos ir šį kartą. Jei ne mažojo Hiršės mamos drąsa, išmintis ir greita reakcija, leidusi šeimai evakuotis vos nacistinės Vokietijos kariams priartėjus prie Jonavos, galbūt nebūtume turėję tokio talentingo rašytojo. O aš pati gražiau aprašyto gyvenimo Lietuvos štetle nei G. Kanovičiaus “Miestelio romanse” nesu skaičiusi niekur.
Ir beveik paskutinis akcentas – Pasaulio tautų teisuoliai žydų gelbėtojai. Lietuvoje jų, pripažintų Jeruzalės “Jad Va Šem” muziejaus, yra per 900, o kelių iš jų pavardes žinome mes? Ir apie žydų gelbėtojus iš Jonavos daug nežinome, todėl tuo kartu pasinaudojome Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus prieš keletą metų parengta informacija apie Oną Gustienę (išgelbėjusią berniuką iš Kauno geto), Jadvygą ir Zigmą Stanevičius (jų dėka išgyveno Liba Bernšteinaitė), Pustelnikovų šeimą (padėjusią žydų Glazų vaikams) ir apie tragiško likimo Kazimierą Koženiauską, už nacių 1942 m. sušaudytą už žydų slapstymą. Ekskursijos dalyvis, Jonavos kraštotyrininkas, besidomintis žydų istorija, Artūras Narkevičius pasidalino ir savo turima informacija apie vieną Teisuolių atminimo medaliu pažymėtą antkapį netoli Jonavos esančiose kapinėse. Nebuvau girdėjus apie tai, bus proga dar kartą čia užsukti.
Jau visai sutemus ekskursiją pabaigėme visai šalia Krašto muziejaus, prie skulptūros maketo “Jonava ant moters rankų”, skirtos Jonavos miesto įkūrėjai Marijonai Zabielaitei – Kosakovskienei. Labai tikimės, kad ši skulptūra, kurioje vaizduojama ir buvusi sinagoga, ir žydų kadaise gyventa Kauno gatvė, kada nors bus įgyvendinta ir ras savo vietą garbingoje vietoje Jonavos centre.
Ačiū Ivetai Bajorinaitei (Foto monai) ir Rimui Bacevičiui už įamžintas ekskursijos akimirkas.
O tokio formato štetlų istorijos galbūt dar ne kartą ne tik sugrįš į Jonavą, bet pasirodys ir pvz. Utenoje, Alytuje ar Telšiuose. Jei kiltų minčių pasikviesti istorijas į savo miestą, rašykite info@litvakshtetls.com arba skambinkite +370 610 46155
Litvak Shtetls 