Žydai Anykščius stebino pirmąja degaline ir vieninteliu autobusu

Anykščiuose lankėmės visi ir užsimerkę galėtume išpyškinti mažiausiai penkias, o gal ir visas dešimt populiarių turistinių vietų mieste ar aplink jį. Iš tiesų, Anykščiuose yra ką veikti ir ieškančiam kultūros, ir pramogų, ir gamtos, ir sveikatos paslaugų, o infrastruktūra nenusileidžia žymiausiems Lietuvos kurortams. O aš, be abejo, norėčiau papasakoti, ką galima atrasti besidomintiems žydiškuoju paveldu.

Anykščiuose žydai įsikūrė dar XVII a. Laikui bėgant, bendruomenė po truputį didėjo. XIX a., plečiantis pramonei ir atsiradus geležinkeliui, žydų skaičius itin išaugo ir savo piką pasiekė pačioje amžiaus pabaigoje. Pagal 1897 m. surašymą, Anykščiuose gyveno 2754 žydai ir tai sudarė beveik 70 proc. visų gyventojų.

Vienas po kito miestelį siaubiantys gaisrai, kaskart be namų ir užgyvento turto palikdavę po 200-400 šeimų, nesumažino benduomenės taip, kaip Pirmasis pasaulinis karas ir pogromai jo metu. Į ištuštėjusį miestelį žydai pradėjo grįžti apie 1920-uosius, Tarpukariu jų skaičius pasiekė maždaug 1800.

Anykščiuose, jidiš kalba vadintuose Anikšt, žydai gyveno aplink turgaus aikšę, užsiėmė amatais ir prekyba. Šalia tokių kiekvienam štetlui įprastų amatų, kaip kalvio, kepėjo, siuvėjo, batsiuvio, mėsininko ar juvelyro, Anykščių žydai dar užsiėmė prekyba linais ir vilnonių veltinių vėlimu. 1931 metais iš 50 žydiškų verslų net 14 buvo susiję su prekyba javais ir linais, o 1937 m. iš 164 amatininkų išsiskyrė 21 veltinių gamintojas. 

Vietiniai atsimena, kad žydai buvo taikūs, ramūs, taupūs ir labai darbštūs žmonės. Supirkdavo net ir tokius niekam nereikalingus daiktus, kaip kaulai ir plunksnos, ir kažką sugebėdavo iš to uždirbt: taupydavo kiekvieną monetą. Žydai nevengdavo ir labai sunkių darbų: Šventąja plukdydavo sielius iki Jonavos ir toliau į Vokietiją.

Žydai turėjo ir savo vaistininkų bei gydytojų, žinomiausi jų buvo N. Ginsburgas, H. Šumacheris, L. Solominas. Gydytojų ir vaistininkų buvo ir lietuvių (mums gerai žinomas rašytojas Antanas Vienuolis buvo vienas tokių). Taip susiklostė tradicijos, kad lietuviai gydytojai siuntė pacientus pas savus vaistininkus, žydai – pas savus.

Tarpukariu Anykščiai  žydai turėjo tris pradines mokyklas, kur mokė hebrajų ir jidiš kalbomis, dvi dideles bibliotekas, dramos būrelį. Buvo politiškai aktyvūs ir carinės Rusijos, ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. 1920 metais buvo įsteigtas Žydų liaudies bankas.

Anykščių žydai mėgo naujoves, buvo iniciatoriai naujų verslų, pvz. miestelio centre įrengė degalų kolonėlę, autobusu vežiojo žmones į Kauną. Žydas Motkė Felčeris atrado ir ėmė naudoti kvarcinio smėlio karjerus, tuo labai prisidėjęs prie miestelio ekonomikos plėtros.

Iš turgaus aikštės siauros Sinagogų, Pirties ir Palestinos gatvelės vedė į sinagogų aikštę – šulhoifą, kuriame buvo gal treji, gal penkeri maldos namai, įskaitant ir chasidų sinagogą. Iš viso žmonės prisimena net septynias sinagogas Anykščiuose. Žydų kapinės, išlikusios iki šių dienų, buvo tuometinio miestelio pakraštyje – ant kalvos dabartinės Kęstučio gatvės pušinėlyje.

Norintiems patiems pabandyti pajusti buvusio žydų štetlo dvasią siūlau maždaug 3 valandų trukmės pasivaikščiojimą, kurį kviečiu pradėti buvusioje turgaus, o dabar – Antano Baranausko aikštėje.

Turgaus aikštė buvo grįsta dideliais akmenimis, kurie padėdavo lietingomis dienomis: tada prekeiviai galėdavo šokinėti nuo akmens ant akmens ir nesušlapti kojų.

Kaip savo prisiminimuose rašo Dr. Aron Leiba Skudowitz, aikštės centre stovėjo vandens pompa. Kiekvienas, turtuolis ar vargšas, žydas ar krikščionis, atsinešęs kibirą išsinešdavo jį pilną, ir niekam dėl to nekildavo problemų. „Visada stebėdavausi“, rašė Leiba „kaip tokia maža kolonėlė gali talpinti tiek daug vandens“.

Trečiadieniais, turgaus dienomis, aikštė būdavo pilna ne tik žmonių ir arklių, bet ir ožkų, kurias paleisdavo neturtingos moterys, vildamosios, jog arkliams duodamo šieno nukris ir jų augintinėms. Prieš žydiškąsias šventes turgus prisipildydavo ir žąsų, ančių, kalakutų, žydžių prekystaliai būdavo nukrauti kepiniais. Karčemos ir užeigos tomis dienomis daug uždirbdavo iš alaus ir degtinės. Po turgaus aikštė likdavo nuklota šiukšlėmis ir arklių mėšlu, kurį kitą rytą susirinkdavo valstiečiai.

Aikštę, kuri anuomet buvo mažesnė, supo beveik vien žydų namai, parduotuvės ir dirbtuvės. Čia buvo įsikūręs Benderio Iciko alaus sandėlis, Berelio Kagano manufaktūros parduotuvė, Čarno Ratnerio, Gimpelio Lafero ir Faivelio Šochoto geležies krautuvės, netoliese gyveno fotografas Icikas Melnikas.

Rytinėje aikštės pusėje rikiavosi mūrinių ir medinių namų eilutė. Čia buvo ir lietuvių, ir žydų prekybiniai pastatai, viešbutis, vaistinė, garsioji žydui priklausiusi degalų kolonėlė. Pirmiausia jos vietoje atsirado statinė, iš kurios žydas degalus pildavo specialiu indu, po to buvo įrengta pompa, kuria reikėdavo pumpuoti benziną į indą ir tik tada kurą galėdavai supilti į automobilio baką.

Gražiausiame Anykščių pastate – Pavilionio viešbutyje (maždaug dabartinio Anykščių kultūros centro vietoje) veikė ir garsioji Antano Žukausko vaistinė. Šiek tiek kairiau, pastate su laipteliais pas žydes Zilbermanaites buvo galima nusipirkti galanterijos prekių. Netoliese Lurjos kepyklėlėje vaikai skanaudavo žydiškų paplotėlių, pagardintų cukrumi.

Dabar Anykščių turgus veikia šiek tiek nuošaliau, o pagrindinėje aikštėje vyksta miesto renginiai, mugės ir šventės.

Iki šiol išlikęs mėlynas dviaukštis medinukas dvišlaičiu stogu – tai buvęs žydų Hiršo ir Goldos Feldmanų namas. Čia veikė jų viešbutis, restoranas.

Hiršas Feldmanas pats pirmasis miestelyje įsigijo autobusą. Autobusas stovėdavo čia pat, priešais viešbutį, o kartą per savaitę veždavo miestiečius į Kauną. Vien pasėdėti jame būdavo atrakcija – už tokią galimybę vaikai sutikdavo tą autobusą ir išplauti.

Aikštės kampe, sankryžoje su Šaltupio gatve stovi dvigubas raudonas mūrinukas. Visi Anykščiuose pasakys, jog tai – buvusi žydų brolių Šepšelio ir Mejerio Rapoportų medienos parduotuvė.

Šalia pastato – skulptūrinė instaliacija Suolelis, sveikinanti mus su prasidedančiu šabu. Šeši vienodi biustai simbolizuoja šešias savaitės darbo dienas, o skrybėlėtasis Rabinas – šventiškasis šabas. Iš Anykščių kilęs skulptorius Romualdas Inčirauskas prisimena čia jo vaikystėję stovėjusį panašų suolelį, ant kurio sėdėdavusios bobutės ir apkalbinėdavusios praeivius.

O Rapoportų namo sieną puošia kita meninė instaliacija – dailininkės Linos Šlepavičiūtės neofreska, vaizduojanti dvi seseris Grosaites. Poetė Miriam Grosaitė-Libenson (1914-2004) tarpukariu emigravo į britų valdomą Palestiną, o jos jaunesnė sesuo Sulamita (kaip ir tėvai bei kiti artimieji) buvo nužudyta per Holokaustą.

Miriam 1938-aisias kartu su sūneliu buvo trumpam grįžusi į Lietuvą. Tuokart Sulamita labai prašėsi sesers pasiimti ir ją, bet vyresnioji nesutiko – per sunku jaunai moteriai Palestinoje. Dėl tokio savo sprendimo Miriam graužėsi visą likusį gyvenimą. Ir visą gyvenimą rašė eilėraščius apie savo gimtinę.

Vaikštant Šaltupio gatve į akį kris dar keli mediniai spalvoti buvę “žydnamiai”, o ant mūrinio gana griežtų formų dviaukščio pastato tvoros kabanti meninė Anykščių sinagogoms skirta instaliacija ir vėl mums primins apie žydiškąjį paveldą: tai vienas iš išlikusių buvusių žydų maldos namų pastatų.

Kita buvusi sinagoga – visai netoliese, sovietinės architektūros daugiabučio kieme. Tas kiemas – buvusi Sinagogų aikštė.

XVIII a. pabaigoje Anykščiuose jau buvo mažiausiai dvi sinagogos, žydų špitolė ir keletas kitų žydų bendruomenei priklausiusių pastatų, įsikūrusių šalia tuometinės Naujosios žydų gatvės. Sinagogas, kaip ir kitus miestelio pastatus, nuolat siaubė gaisrai, todėl jos buvo nuolat atstatinėjamos, ir panašu, kad kaskart jų rasdavosi vis daugiau. Tarpukariu jų čia buvo penkios ar šešios: Didžioji (arba Senoji), Naujoji, Batsiuvių, Chasidų, Talmud Tora, dar vieni maldos namai buvo vadinami Mažosios gatvės kloizu. Kiek tiksliai jų buvo, sunku dabar nustatyti, įvairūs šaltiniai mini skirtingus skaičius ir pavadinimus, bet apsistokime ties tuo, kas išliko.

O išliko jau minėta Šaltupio gatvės sinagoga ir čia, šioje aikštėje stovintis keturkampis pastatas su kaminu. Tai – Batsiuvių kloizas, statytas 1922 metais. Kamino senajame plane, be abejo, nebuvo: buvo arkiniai langai ir durys, kurių pėdsakus, gerai apžiūrėjus, dar galima surasti, vyrų maldos salė pirmame ir moterų – antrame aukštuose ir du įėjimai iš skirtingų pusių. Kaminas atsirado po karo, kuomet čia buvo įrengta kepykla, langai užmūryti ir iškirsti naujai, o antro aukšto nebeliko visai. Dabar pastatas priklauso lyg ir privačiam asmeniui – Anykščių žydų palikuoniui. Prieš kurį laiką jis atrodė visai apleistas: užkaltais langais ir apaugęs krūmais, atrodė, laukė geresnių laikų. Dabar kažkiek remontuojamas – atnaujintas vienas kampas, pakeistos durys, visai gražiai įkomponuotas miniatiūrinis Romualdo Inčirausko Amžinojo žydo veidelis.

Senos nuotraukos dešinėje matomų Didžiosios sinagogos griuvėsių vietoje šiandien įsikūrė Anykščių prokuratūra.

Priešais ją – skulptūra bene žymiausiam Anykščių žydui Rudolfui Baranikui (1920-1998). Anykščiuose gimęs, mokęsis ir iki 18 metų Lietuvoje gyvenęs tuomet dar Ruvimas Baranikas, išvyko į Ameriką ir pasaulį „užkariavo“ savo paveikslais, bet atsiminimai apie gimtąjį kiemą, miestą, gamtą ir šalį išliko iki pat mirties. Puikiai kalbėjęs lietuviškai ir rašęs JAV lietuvių spaudai, į gimtinę buvo grįžęs dar sovietmečiu.

Nepriklausomybės metais metais į Lietuvą atvežęs savo paveikslų parodą anykštėnui rašytojui Rimantui Vanagui prasitarė, jog jo kūryboje vyraujančios juoda ir balta spalvos – tai vaikystės žiemos prisiminimai: baltas sniegas ant tamsių miestelio namų stogų. Dailininko paveikslai eksponuojami keliuose JAV muziejuose, Švedijoje. Žymiausi jo kūriniai – 30 paveikslų iš serijos „Napalmo elegija“, pasakojančios apie Vietnamo karo baisumus.

Nuo čia iki centrinės aikštės veda dvi siauros akmenimis grįstos gatvelės, kurias iki šiol puošia mediniai namai. Pasivaikščiokime po jas.

Sinagogų gatvė

Viena iš gražiausių Anykščių gatvelių – Simono Daukanto (buv. Palestinos) gatvė.

Priešais geltoną pastatą atkreipkite dėmesį į ant sienelės šalia fontano išrikiuotus 13 žalvarinių namukų (aut. Romualdas Inčirauskas). Tai – buvusios Palestinos ir Sinagogų gatvių gyventojų žydų namai ir maldos namai.

Toje pačioje gatvėje atidesni pamatys ir šaligatvyje įspaustą atminimo ženklą Pėda (skulpt. Romualdas Inčirauskas). Joje – ir buvęs šios gatvės pavadinimas, ir amžinojo žydo veidas, ir poetės Miriam Grosaitės – Libenson eilėraštis, užrašytas kitaip – iš dešinės į kairę.

O vėl išėjus į Antano Baranausko aikštę dar kviečiu apžiūrėti netoliese esantį Žydų liaudies banką, Angelų muziejų puošiančią meninę tarpukario Anykščių telefonų savininkų pavardžių instaliaciją (skulpt. Romualdas Inčirauskas) ir, be abejo, užlipti į šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštą.

Ar pamatėt buvusią sinagogą su kaminu? Jei taip, metas toliau!

Senosios žydų kapinės įsikūrusios Kęstučio gatvėje apie 600 metrų nuo centro. Kapines žymi stilizuoti vartai su Amžinojo žydo veiduku ir paminklas. Ant kalnelio pušynę yra keli šimtai antkapių liekanų, o nuo kalno gerai matosi Anykščių panorama su Šv. Mato bazilikos bokštais.

Liko dar dvi vietos. Jos, kaip visuomet, primena liūdniausią ir skaudžiausią miestelio žydų bendruomenės istoriją. Žydų naikinimas Anykščiuose prasidėjo itin anksti, dar 1941-ųjų birželį, ir buvo vykdomas labai brutaliai. Dalis žmonių buvo sušaudyti ir užkasti pačioje sinagogų aikštėje (palaikai vėliau perlaidoti), dalis – kapinėse, o dauguma buvo išvežti į mišką prie Skiemonių kelio ir ten keliais etapais nužudyti.

„Popo šilelyje“  1941 metų vasarą buvo įkurtas žydų getas po atviru dangumi. Dabar šioje vietoje čia yra nedidelis paminklas. Neseniai šią vietą įamžino ir Romualdo Inčirausko sukurta “Pėda”, bet aš jos kol kas nenufotografavau.

Masinių žudynių vieta – visai šalia „Laimės žiburio“. Pasekus kelio ženklais Liudiškių miške surasite paminklą. 1941 m. vasarą buvo nužudyta apie 1500 Anykščių žydų: vyrų, moterų, vaikų.

Šį tekstą rašiau remdamasi savo straipsniu, kurį 2020 metais skelbė portalas We love Lithuania: Žydai Anykščius stebino pirmąja degaline ir vieninteliu autobusu

Literatūra:

1. Vanagas, R. Žydiškas talismanas. – „Anykščiai XX amžiuje“.- V:Petro ofsetas, 2000. 191-224 p.
2. “Anyksciai” – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania (anglų kalba)
3. “Anykščiai” https://kehilalinks.jewishgen.org/anyksciai/index.htm
4. Vanagas, R. Žiemos nakties dangaus elegijos.- V: Petro ofsetas, 2020.
5. Vanagas, R. Iš vieno grumsto.- Anykščiai: Anykščių menų centras, 2023.
6. Jakulytė-Vasil, M. Holokausto Lietuvoje atlasas.- V:Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011. 238 p.

Archyvinės nuotraukos iš A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų, skelbtos FB puslapyje Lietuva senose fotografijose ir FB puslapyje Visit Anykščiai
Groisų šeimos archyvinė nuotrauka.