Ką esate girdėję apie Želvą?
Iki tol, kol nepradėjau rimčiau domėtis Lietuvos žydų gyvenimu, aš negirdėjau praktiškai nieko. Pirmąkart miestelyje, kuriame yra išlikęs vienas iš maždaug šimto Lietuvoje tebestovinčių sinagogų pastatų ir kuriame pagerbtas Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas, apsilankiau 2018-ųjų gegužę. Sutapimas, bet tą pačią gegužės 7-ąją po šešerių metų užsukau čia vėl. Buvau Želvoje ir daugiau kartų, todėl fotopasakojime bus nuotraukų iš kelių vizitų, ir, kaip tyčia, visi nutiko gegužės pradžioje.
Želva XIX amžiuje garsėjo savo arklių prekyba, o XX a. – hipodromu ir žirgų lenktynėmis. Todėl ir miestelio herbe – arkliai. Tiksliau, po pusę arklio ir žirgo.
Želvos centras vis dar stebėtinai tvarkingas, o žydiškas paveldas saugojamas tiek, kiek įmanoma tai daryti nedidelėmis savomis lėšomis. Miestelyje išlikę daug senų medinių namų. Pačiame centre – XX amžiaus pradžios Želvos žemėlapis, menininkų nupieštas pagal žmonių atsiminimus. Persifotografavus jį galėjau pati atrasti žydiškus namus ir pabandyti įsivaizduoti štetlo gyvenimą iki karo.
Anot šaltinių, Želva (ar Paželvė) yra vienas seniausių žydiškų miestelių. Žydai čia pradėjo keltis dar XVI a., XVIII a. pab. iš 166 gyventojų 144 buvo žydai. Vienu metu net seniūnas – Lev Klebin – ir tas buvo žydas (Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė “Pasakojimai apie Želvą”).
XIX a. pabaigoje Želvoje gyveno jau apie 1000 gyventojų (jei tiksliau, 924), 70 proc. iš kurių buvo žydai. Prieš karą dėl ekonominės krizės ir visokių antisemitinių akcijų šis skaičius sumažėjo iki 400.
Želvos Ignaco Lojolos bažnyčia stovi atokiau nuo centro, bet matosi ir varpams skambant girdisi iš tolo. Miestelis dar XVIII a. buvo padovanotas jėzuitams. Pasak legendos, čia ant kalvelės anuomet stovėjusi karčema. Vienuoliams nepatikusios iš čia sklidusios pijokų dainuškos, nugriovę jie tą karčemą, iškirtę pušeles ir pastatę bažnytėlę. Taip 1753 metais čia atsiradusi medinė bažnyčia. Dabartinė, graži, geltona, po paskutinio gaisro pastatyta 1892 m.
Sinagoga, gi, priešingai, stovi pačiame centre, pasislėpusi alyvose ir obelyse, aptrupėjus, užkaltais langais. Tiesą sakant, gerai, kad yra bent jau tokia. Anksčiau Želvoje buvo dvi mūrinės sinagogos – vienoj kelio pusėj stovėjo misnagdų, o kitoj – chasidų.
Rabinai irgi buvo du. Vieno namelis po šiai dienai stovi šalia sinagogos, kitas buvo kažkur arčiau bažnyčios. Paskutinis Želvos rabinas Arije Leibas Levi buvo nužudytas kartu su kitais želviečiais Holokausto metu. XVIII a. Želvos (Paželvės) rabinas buvo Mošė iš Paželvių, tikras Vilniaus Gaono brolis.
Želvoj veikė žydų Javnė mokykla, kurioje hebrajų kalba mokėsi apie 40-60 vaikų. Ta mokykla, tikriausiai, buvo netoli katalikų bažnyčios, joje dirbo mokytojas Hirša Stokolis. Dalis žydų vaikų lankė lietuvišką mokyklą. Lietuvių ir žydų vaikai žaisdavo kartu, žydukai vaišindavo lietuviukus saldainiais ir beigeliais. Kalbomis, kad žydai lietuvių vaikų kraują naudoja kepti macoms, niekas netikėjo.
Kalbant apie macas, Želvoje gyveno tikras macų kepėjas Herce. Bendrai kalbant, absoliuti dauguma miestelio amatininkų ir prekybininkų buvo žydai. Anot dokumentų ir amžininkų, tarpukario Želvoje buvo bent kelios žydams priklausiusios vilnos karšyklos (nes daug aplinkinių augino avis), geležies parduotuvės (kuriose galėjai nusipirkti „nuo adatos iki akėčių“, dirbo 4 žydai kalviai, odininkas ir kailiadirbys Šlioma Kartlinas, 3 batsiuviai (Bencė, Josefas ir dar kažkoks), siuvėjas Akaronovič, kepurininkas Leikė, knygrišys, laikrodininkas, vaistininkas Izakas, krosnininkas, dailidė, mėsininkas Velvelis, turbūt ir daug kitų. Audeklo, bakalėjos, žibalo, batų parduotuvės, grybų uogų supirktuvės irgi priklausė žydams. Keletas šeimų gyveno iš žemės ūkio.
Kaimiečius stebino miestelyje esantys dviaukščiai pastatai. Tokie priklausė žydams Burginui (restorano ir viešbučio savininkui), Ulfui (tas tai nuomodavo rūsį riestainių kepėjai, o viršų – mezgimo kursų organizatoriams. Pirmame aukšte gyveno pats). Trečias dviaukštis namas buvo pačiame centre, jame Mendelis Volfsonas turėjo užeigą ir viešbutį su užvažiuojamuoju kiemu.
Žydų kapinės buvo netoliese, į jas veždavo laidoti ir žmones iš aplinkinių miestelių. Sako, kad iki XVIII a. pradžios želviškiai mirusiuosius laidoti veždavo į Ukmergę (Vilkomirą), tačiau atidarę savo kapinaites ir tuo taip užrūstinę ukmergiškius, kad šie net išmetė juos iš savo žydų bendruomenės. Kapinaitės išlikusios iki dabar, yra ir labai senų antkapių.
Kapinių gilumoje yra paminklas Holokausto aukoms. Apie 60 žydų ir 2 lietuvius čia sušaudė vietiniai baltaraiščiai. Iš pradžių susirinko visą turtą, prižadėdami taip juos apsaugoti, bet to nepakako. Kitus išvežė į Ukmergės Pivonijos mišką. Vietiniams buvo liepta savais vežimais išvežti kaimynus, tie taip ir padarė.
Aaron Klug – Želvoje gimęs ir iki 4 metų augęs būsimasis Nobelio premijos laureatas. Su tėvais emigravęs į Pietų Afriką, vėliau persikėlęs į Angliją, Nobelio premiją gavo 1982 metais už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą. Taip daugiau ir negrįžo į savo gimtinę, nelabai ją prisiminė, bet jo sūnus Davidas Želvoje lankėsi.
2005 metais A. Klugui Želvoje buvo pastatytas paminklas, kurio autorius – Vaidas Ramoška, taip pat kilęs iš Želvos. Aaron Klug mirė 2018 m.
Vaikščiojant po Želvą kilo mintis surengti virtualią ekskursiją šiame miestelyje. Kai prisiruošiu, pakviesiu pasivaikščioti kartu. Jei domintų sudalyvauti tokiame ture, užpildykite žemiau pateiktą formą.
A Walk in Jewish Želva (Podzelve)
Šis pasakojimas – fotoreportažas yra paremtas visokiomis nuogirdomis, gandais ir pliurpalais, o taip pat ir literatūra. Daugiausiai skaičiau čia:
- Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė „Pasakojimas apie Želvą“. Ukmergė, 2005
- Solveiga Ridzvanavičiūtė „Ko nepasakys pilkieji akmenys…“ (Moksleivių darbų konkursas „Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ Trečioji knyga) Vilnius, 2007
- Pinkas Hakehillot Lita: Podzelva https://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00449.html
Litvak Shtetls 